Gondolų miesto pasakos

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Esat girdėję istorijų, kai žmonės nukeliauja į kokį miestą, apsidairo ir nusprendžia, kad visas jo žavesys - tik išpūstas burbulas? Viskas, ką galiu pasakyti - tai absoliučiai nepritaikoma Venecijai. Jos autentiką pajausti galima pasisukus į bet kurią pusę: aukštose langinėse ir tiltelių turėkluose, beprotiškai siaurose gatvėse ir beprotiškai dažnose ledainėse, vandens ir jūržolių kvape, gondolų siluetuose, lyg net pats oras bylotų, kad čia Venecija, nesupainiojama su niekuo, ir nieko čia nepadarysi. Nieko ir nesinori daryti. Nes kvepia vaisiai ir pasta e fagioli, ir šilta šilta jūra. Nes architektūra žavi kas minutę. Nes šalia sėdi mergaitė, mokanti mane skristi ir pasakojanti, kaip šiąnakt skrisim į mėnulį šluoti žvaigždžių (jos aliuzija į "La Luna", jei kas nematėt).

Venecija romantiška, Venecija yra tikrasis Paryžius, kaip kvailai beskambėtų, tokia mintis kilo šįryt, bestebint seną bažnyčią ir kanalą šalia, kurio išskirtus grindinius jungė trumpas tiltas. Tiltai, tai tiltų miestas, miestas ne išskiriantis vandeniu, o jungiantis tiltais. Tai miestas, kuriame vasarą nereikia orų prognozės, nes, rodos, teegzistuoja viena, saulėta ir šilta. Tai miestas, rodos, pats tą šviesą ir šilumą generuojantis, savo kalba ir emocija, savo gyvenimo ritmu, savo kraštovaizdžiu ir kultūra. Čia verda viskas, kas gražiausia. Kitaip įvardinti negalėčiau.

Ir nors šio teksto pavadinti objektyviu turbūt neįmanoma, per artimiausias savaites bandysiu jums šiek tiek papasakoti apie Veneciją. Siekiu ne objektyvumo, siekiu piešti paveikslėlius, diegti kvapus ir garsus jūsų vaizduotėje. Pateikti vietoves Venecijoje ir aplink ją emocionaliai, taip, kaip matau aš, pasidalinti impresija, kuri nė iš tolo nėra objektyvi. O ir neturi būti, išties neturi. Po truputį prisijaukindama pati, aprodysiu ją ir jums. Tai per daug ypatinga vieta, kad įspūdžius pasilikčiau vien sau. Palengva blunka praeitos dienos įspūdžiai, bet kiekvienas naujas saulės patekėjimas atneša naujų žmonių, vaizdų, kvapų, minčių, atneša gyvybės. Atneša to jausmo, kurį ne kartą yra minėjęs A. M.,  kad viskas yra puiku, nes kai tiesiog esi, ir negalvoji, kas buvo, ir negalvoji, kas bus, viskas yra puiku, viskas tiesiog yra, nenuneigiamai. Ir tuomet gali įsijausti ir pajausti, dėtis visa tai į galvą ir širdį, ir čia pat paleisti, užleidžiant vietą naujai akimirkai.