Bassano del Grappa

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Bassano del Grappa. It atvirukas gražus šiaurės Italijos miestelis. Siūlantis, rodos, viską, ko galima panorėti keliaujant. Kalnus, senovinius tiltus, upę ir krioklius, pilį ir viduramžių architektūros pavyzdžius bei net vieną kitą parką. O mano išvykos dieną - dar ir saulėtą, neįprastą lapkričiui, orą.

Tąryt ir Venecija budo saulėje. Įsėdus į traukinį ir pajudėjus Ponte della Liberta - tiltu, jungiančiu Veneciją su žemynine Italijos dalimi - apima laisvės jausmas, kaip visad, ištrūkstant kur toliau namų. Tada suvokiu, jog Veneciją įvardinu kaip namus. Turbūt kartais reikia traukinių, kad suprastum, ką palieki. Ir kur grįši. Jie, pastebiu, tarnauja kaip neįtikėtinai kontempliatyvi erdvė. Dar liko viena kelionė traukiniu šioje šalyje, paskutinė. Bet grįžkim į kalnus. 

Išlipus iš traukinio ir kiek paėjus pageltusių medžių alėja, dailus peizažas užklumpa netikėtai. Skardis ir kalnai. Ir sunokusiais persimonais linkstantis medis kalno papėdėje. Pačiame miestelyje - siauros gatvės ir daugybė mažų parduotuvėlių. Grappos ir vyno, įvairiausių makaronų rūšių, šviežių sūrių, keramikos. Nėra gausu plastikinių blizgančių suvenyrų, ir tuo mane sužavi Bassano del Grappa - čia steigiamos turistinės parduotuvės yra išties įdomios turistams, nes jos atskleidžia, kas yra unikalu šiame mieste, regione, šalyje. Venecija kiek vargina blizgučių gausa. Žinoma, yra kokybiškų turistinių prekybos vietų, bet ir Venecijos mastelis nuo Bassano del Grappa skiriasi. 

Ne mažiau svarbios už parduotuves yra vietinės kepyklos ir kavinės. Rytą, vidudienį ar pavakarę, nepaisydami laiko, vietiniai nemažą dienos dalį leidžia gerdami kavą ir užkandžiaudami dar šilta duona. Galbūt dėl to, kad dabar nėra turistinio sezono metas. Galbūt dėl to, kad tai kultūros dalis. Ir išties, po ilgo pasivaikščiojimo gera prisėsti kava ir šokoladu kvepiančioje erdvėje ir pailsėti geriant cappuccino. Vieno puodelio užtenka suvokti, kodėl jokiame šiaurės Italijos mieste nemačiau Starbucks'ų. Netgi tokioje turistinėje Venecijoje. Jie neatlaikytų itališkų kavinių konkurencijos.

Prieinu ir garsųjį medinį tiltą Ponte degli Alpini - Bassano del Grappa simbolį. Nuo jo atsiveria panorama į kalnus, o kiek toliau paėjus paupiu galima apžiūrėti ir patį tiltą. Nors vaizdai dėl spalvų ir saulės gan rudeniški, kiekviena gatvė jau išpuošta kalėdiniais šviestuvais, vitrinos pilnos kalėdinių dekoracijų, pagrindinėje aikštėje atgabenta ir puošti pradėta eglė, o šalimais konstruojami mediniai namukai kalėdinei mugei. Nors dar tik lapkričio vidurys, tas laikas prabėgs greičiau, nei spėsim suprast. Dėl to, turbūt, atsipūtę italai ruošiasi iš anksto.

Į Bassano del Grappa vykti planavau porą mėnesių. Vis susijaukdavo planai ar oro prognozės žadėdavo lietų. Tačiau neskubėjau. Ir laukiau. Bene tobulom sąlygom pamačiusi šį miestą manau, kad laukti verta. Nusprendžiu palaukti ir kol sutems - gal iki to laiko bus įžiebta eglė. Ir vis dėlto saulei leidžiantis pabaigos darbams dar nematyti. Tad sėdu į traukinį. Laukti verta. Tikėtis verta. Bet kartais dar verčiau nutraukti lūkuriavimą ir investuoti laiką į veiklą. Net jei toji veikla yra kelionė traukiniu. Lyg ir pasyvi fiziškai, užtat leidžianti skrieti mintims, skrieti vaizdams už lango ir augti kartu su kylančiu reljefu.