Visi keliai veda į Romą

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Rytais verda gyvenimas. Užvedamos motorinės valtys pakrautos dėžėmis produktų. Mieguisti vaikai verkia riedėdami paspirtukais į darželius. Staliukai šalia kepyklų pildosi norinčiais papusryčiauti šviežia duona ir kava, ar tiesiog pavartyti rytinį laikraštį. Kažkas skambiai maišo arbatą stikliniame puodelyje, ir ji garuoja vėsiame vėlyvo rudens ore. Kranksi kirai, vaikštinėja duonos nuvogt besitikintys balandžiai. Suintensyvėja vaporetto eismas. Suintensyvėja miesto kvėpavimas. Pildosi gatvės, aikštės ir tiltai. Venecija bunda.

O išvažiuoju dar prieš aušrą. Dar prieš užmiegant apsikabinam ir išsakom paskutiniuosius ciao, tad paryčiai ramūs. Galiu atsisveikint su namais, užvert duris. Ir tyloje nelygiu grindiniu riedėt link laivo, plaukt link stoties, pasigaut traukinį ir važiuot tolyn. Į Romą. Turbūt nevalia palikt Italijos neaplankius jos. Važiuojant aušta, saulė skaisčiai raudona. Tampu liudininke gražiausio iki šiol matyto saulėtekio. Pirmos akimirkos Romoje pribloškia gabaritais. Ypač, ką tik palikus mažutę Veneciją. Aukšti pastatai, plačios gatvės, jau kiek primirštas intensyvus eismas. Visada įsivaizdavau Romą saulėtą. Gal dėl tokio jos vaizdavimo Woody Allen filme, o gal dėl fotografijų senoje receptų knygoje. Tąryt ji visiškai atitiko mano minčių paveikslus. Ėjau nuo Forumo iki Koliziejaus, nuo Trevi fontano iki Piazza Navona. Ragavau baziliko ledų ir paprastumu išsiskiriančios pizza rossa. Roma žavėjo. Tačiau po dienos susipratau, kad tai paskutinė stotelė prieš namus. Dauguma norėtų aplankyti taškų buvo jau išvaikščioti, beliko gausybė bažnyčių. Ir pasijutau kaip Kevinas (iš garsiosios kinematografinės juostos "Vienas namuose"), einantis į bažnyčią Kūčių vakarą, einantis, nes pasiilgo šeimos. Aplink intensyviai mirguliuojant šventinėms lemputėms ir bažnyčių stogams horizonte, ši paralelė nepaliko minčių iki paskutinio vakaro. 

Minčių nepaliko ir Venecija. Paskutinę dieną joje nė nenorėjau eit laukan, bet išėjau, ir kaži koks skausmas pradėjo varstyt, ypač einant per San Marco aikštę. Čia leidosi saulė ir du akordeonininkai kūrė tik dar nostalgiškesnę atmosferą, ir nebegalėjau nesuprast, kad išvykstu, nes suvokiau, kad San Marco nebematysiu, bent artimiausiu metu. Tačiau sutramdau neišmintingą norą turėti viską ir turėti tai amžiams. Jaučiuosi tokia dėkinga už to pusmečio kelionę. Tarp miesto ir minčių kanalų.

Manęs klausia, ar pasiilgsiu Venecijos. Nė nepamąsčius patikinu - žinoma. Ir imu galvoti, ko pasiilgsiu. Apart žmonių. Nes aš vis dar čia, ir vis dar žvelgiu į veidus, ir jau jų ilgiuosi. Ir vėl jaučiuosi kaip liepą. Lyg palikčiau namus. Paradoksas - grįšiu namo, bet tuo pat metu įgausiu dar vienus namus, kurių galiu ilgėtis. Įdomu, kiek tokių namų per gyvenimą galima susikurti. Ir kiek tokių namų išlieka.

Visi keliai veda į Romą. Visos mintys parveda į Veneciją. Ir kai ją palieku, rašau laiškus ir atsakymuose esu patikinama, kad miestas dar stovi, dar maudosi potvyniuose ir saulėje, ir kasryt vis dar prabunda - tarp kavos puodelių ir motorinių valčių.