London: South Bank

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Jungtinė Karalystė, 2014

Kai pirmą kartą pamačiau South Bank - pietinę Temzės pakrantę - buvo vasario vidurys, buvau ką tik atskridusi iš dvidešimt laipsnių žemiau nulio šąlančio Vilniaus į kelių laipsnių pavasarinę Londono šilumą. Vos išėjau iš metro stoties, užverčiau galvą į viršų ir pamačiau Big Ben'ą. Sveika atvykus į Londoną, išgirdau. Ir ėjom upės krantine, nerimstančia miestą iš aukščiau norinčiais išvysti London Eye keleiviais, žybsinčiomis karuselėmis ir dėmesį patraukti bandančiais artistais.

Po metų ėjau ta pačia pakrante, tik rytą. Rytai kiek ramesni. Tuomet gera paėjėti iki Waterloo tilto, po kuriuo dažną dieną veikia knygų iš antrų rankų turgelis. Čia galima rasti tiek mokslinių straipsnių, tiek grožinės literatūros, tiek originalių senovinių žemėlapių ar paveikslų reprodukcijų. Artėjant prie Millenium tilto kultūros koncentracija tik dar labiau intensyvėja, mat horizonte pasirodo ir Tate Modern muziejus, skirtas šiuolaikiniam menui. Galima, tiesa, į Tate užsukt ne vien pažintiniais tikslais, bet ir norint pasigrožėti Londono panorama, atsiveriančia iš muziejuje įsikūrusių kavinių ir restoranų terasų.

Ir vėl vasaris. Vėjuotas labiau nei bet kada anksčiau. Ir dar lietingesnis. Išlipu Westminster stotyje, kaip ir pirmą kartą, ir vėl pasileidžiu taku palei upę, fotografuodama šlapias žuvėdras, kol permirksta ir fotoaparatas. Susitinkam po tuo pačiu Waterloo tiltu. Ir jau po poros valandų šylant ir džiūvant, ir begeriant kavą su žmogum iš namų, mieste, kuris per tiek metų ir atsikartojimų irgi pradėjo boluot kažkur netoliese namų sąvokos, vis dar dairiausi į upės pusę, ir vis dar stebėjausi.

Nes santykyje su miestu nieko nėra gražiau, nei priartėti prie jo bene tiek, kad pradėtum jį vadinti savu, ir tuo pačiu metu palaikyti šiokį tokį atstumą, kad matytum jį kaip šaltinį atradimų, neištirtą. Sava erdvė, bet provokuojanti ir įkvepianti. Kaip siekis ateičiai. Kaip realybė dabarčiai.