Laiškai iš Australijos: keliavimas laiku

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Pro metro langą lekia sužaliavę pakelių šabakštynai. Besileidžianti saulė dažo juos, ryškindama keistas formas ir užleisdama dar daugiau vietos šešėliams. Išlipu iš traukinio ir įžengiu į didžiausią Europos oro uostą. Čia knibžda begalė žmonių. Bet vos praėjus apsaugą erdvės plečiasi dar labiau ir galima rasti tiek ramių kampų. Čia šviesu, šešėliai išvaikyti. Štai sėdžiu priešais langą, ką tik pakilo Air France lėktuvas. Pusę turėto laiko praleidau libanietiškam restoranėly su sultim, baba ganoush ir H. Hessės "Sidharta". Turbūt tai pirmoji mano oro uosto patirtis, kuri palieka mažos šventės įspūdį. Gal net didelės. Jau rytą būsiu Kinijoje.

Bet iki tol dar skrydis, 11 valandų skrydis garsiuoju Boeing 787 Dreamliner, kuris išties rodosi lyg iš pasakos (tokios gan modernios pasakos) nužengęs, su ekranėliais, kuriuose galima stebėti įvairius interaktyvius skrydžio žemėlapius, žiūrėti naujausius filmus (pasirenku žiūrėti ne itin naują "Up" dėl bendros skrydžio tematikos), klausyti muzikos (kol kilom klausiausi kaži kokios kinų liaudies muzikos, kuri labai derėjo su kėdžių audinio raštais, egzotiškai atrodančiais skrydžio palydovais bei kinišku maistu ir bendru nesusivokimo erdvėje jausmu). Tad sėdžiu visai patogiai, geriu vyną (ir dar daugiau sulčių - šventės jausmui palaikyti), miestai driekiasi po kojom ir bandau įminti, kur esu. Technika, žinoma, padeda. Kai pabundu nusnūdus, už lango jau šviesu (6 valanda ryto Londono laiku, 14 valanda popiet Guangzhou (Kinija) laiku), šviečia žalia saulė, tiesiai, be debesų sluoksnio. Lyg po vandeniu. Nuleidžiu žvilgsnį žemyn - virtinės snieguotų kalnų. Minėtame ekranėlyje užmetu akį į mūsų dabartines koordinates ir rodos, išties esam virš Himalajų. Himalajų! (Tiek daug dalykų šiom dienom turiu ir turėsiu sau kartoti bent po porą kartų. Bent). Paryčių saulė artėjant prie tikslo (per viso labo porą valandų) virsta į vakaro saulę (beveik nepakisdama) ir jos šviesoje jau matau dangoraižius, keliaaukščius tiltus ir žalumos apraiškas. 

Kinija pasitinka šiltu drėgnu tropiku oru. Jame, tiesa, per ilgai neužsibūnu ir įšokusi į autobusą atvykstu į oro uosto išvykimo salę, kurioje susigaudau antrąjį savo skrydį. Į Sidnėjų. Žinoma, pakeliui dar spėju bent vienuolika kartų sau pakartoti, kad aš Kinijoje. Rodos, žodžiai šiom dienom neveiksnūs (arba jų suvokimo galimybės, neaišku, kas labiau). Dar vienas skrydis, dar 9 valandos debesų, kiniškos muzikos ir kinų stebėjimo (išmokstu, kad garsas (žodis?) "a" yra velniškai pravartus kinams įvairiose socialinėse situacijose - jei dėmesingai klauso, patvirtina "a", jei ko neišgirsta, klausia "a?". Efektyvi kalba). Tuo tarpu turiu garbės sakyti "labas rytas, Australija!" betekant saulei. 

Po įvairiausio plauko eilių ir patikrų (bagažas tikrinamas net su šunimis), įgaunu teisę ir laisvę įžengti į Sidnėjų. Mane (labai jau australiškai-stereotipiškai) pasitinka 27 laipsniai šilumos ir giedras dangus baltais kamuoliniais debesimis. Tik juk čia, staiga prisimenu, jau ruduo! Kelionė laiku bent kuriam laikui baigta. Dabar dvylika valandų trisdešimt minučių, bene pats vidurdienis, ir nieko labiau nesinori, nei bėgti laukan ir tyrinėti šitą kraštą! Bet laukiu dar vieno, šįkart vidinio, skrydžio. Lyg ir būtų tinkama parašyti, kad tada prasidės nuotykiai, bet, dievaži, jie jau prasidėjo. O sakoma, kad gera pradžia - pusė darbo. Pradžia puiki.