Laiškai iš Australijos: atgal į gamtą

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Dar tą patį kovo trisdešimtosios vakarą mažu lėktuvėliu kilau virš Sidnėjaus ir leidausi jau kiek toliau nuo vandenyno, kiek toliau nuo devyniasdešimt devynių procentų australų (sako, šis skaičius net didesnis), gyvenančių pakrantėse. Tąvakar pamačiau tikrąją Australiją. Važiavom palei beribius laukus, supamus vien kalvų (kalnų, jei kalbėsim lietuviškais mastais), kai šio peizažo tolumoje pasirodė šokuojančios kengūros. Vaizdas toks nerealistiškas, kad norisi dvejoti, ar tai ne karščio ir šviesos sukurtas miražas. Pasijutau atvira bet kam, galinti įtikėti bet kuo (kad ir driežais, ropojančiais ant svetainės sienų ar nuodingiausių pasaulio gyvačių kaimynyste. Jei domina – visa tai dabartinė mano realybė, nors gyvačių vengiu, ir jos, dėl ko esu išties dėkinga, vengia manęs).

Kitąryt budau dar paryčiais. Tiksliau, mane prabudino gyvūnų balsai (vėliau sužinojau, kad visi tie neatpažinti garsai buvo sukelti paukščių, kurių čia nesuskaičiuojama įvairovė). Ėmiau tyrinėti vaizdą pro langą. Kylanti saulė iš lėto šildė kiemo spalvas, ryškėjo aukštų medžių siluetai bei slėnių horizonte detalės. Aplink gan chaotiškai judėjo dešimtys paukščių. Lyg ir neatrodančių itin ypatingai mano europietiškai akiai. Bet tądien pasivaikščiojus tolėliau išvydau sparnuotų būtybių lyg nusileidusių iš pasakų knygos. Jei atvirai, įspūdis toks, lyg kas būtų paleidęs zoologijos sodo papūgų skyrių į laisvę. Žaliai-mėlynai-raudoni, pilkai-baltai-rožiniai, geltonai-balti ir šiaip pavydėtinai margi paukščiai laksto būriais ir švelniai polifoniškai čiulba, taukši, klykauja, per daug nesirūpindami dėl kaimynų ramybės (juk kaimynų ir nėra). 

Ir egzotika tuo dar nesibaigia! Mat palei ryškiai raudonos žemės vietinius takelius auga kaktusai. Kaip kokie taikūs lietuviško kaimo pakelės krūmai. Medžiai irgi kiek neįprasti, tik kol kas dar nesuspėjau išsiaiškinti jų vardų (nors girdėjau, kad dalis jų priklauso eukaliptų šeimai). Visa kita – daugmaž kaip namuose. Saulė kyla, saulė leidžiasi (tiesa, reikia atsiminti, kad namuose laikas atsilikęs aštuonetu valandų, tad rytai tampa vakarais, o vakarai – rytais), aplink – visai draugiški žmonės, kuriems Lietuva yra nemaža egzotika (kaip ir mano vardas, kurį ištart pabando kokius keturis kartus, kol nusijuokę atsiprašo vis tiek neatsiminsiantys), o kieme auga kupstas bazilikų. Kaip pas močiutę sode. Tiesa, čia naktys giedresnės. Mat per mažiausiai penkiasdešimt kilometrų nėra jokių ryškesnių šviesos šaltinių, per šimtą – jokių didesnių miestų. Tad matyti paukščių takas. Ir visos žvaigždės, kurių dar nespėjau išvysti.

Turėdama tiek varnelių prie žodžių junginio „dar nespėjau išvysti“, žinau, kad viskas dar prieš akis. Kad ir kokia koala, vandenynas, didieji miestai. Ar viena kita giedra naktis. Tuo tarpu bandau mėgautis gyvenimu gamtoje, kartodama sau, kad visa tai tiek laikina, kad negali būti leidžiama pro akis. Kaip, turbūt, ir visa kita.