Laiškai iš Australijos: Sidnėjus ir atsisveikinimas su šalimi

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Prieš trejetą mėnesių nusileidau Australijoje. Dabar esu tame pačiame oro uoste, laikas, kaip jam ir dera, prabėgęs magiškai greitai ir skrydžiai vėl visai čia pat. Mano Australija prasidėjo ir baigiasi Sidnėjuje.

Šiandien, paskutinįsyk bevaikščiodama po miestą nusprendžiau, jog botanikos parkas su vaizdu į Operos rūmus yra mano mėgstamiausia Sidnėjaus vieta. Šie sodai mane papirko dar nė nepraėjus pro vartus, mat užrašu skatino vaikščioti ant žolės, apkabinti medžius, uostyti rožes ir kalbinti paukščius. Kuo rimčiausiai. Ir vartus praėjus pasirodo už Stelmužės ąžuolą storesni medžiai su viršūnėse linguojančiomis cockatoo papūgomis, palmės ir dar aborigenų senovėje augintos žolelės, ir, svarbiausia, ramuma vidury triukšmingo miesto.

Tuomet buvo Operos rūmai (kuriuos pirmąkart išvydus išties šiokie tokie šiurpai aplankė), vakarinių renginių metu besidažę spalvotais raštais. Buvo ir akvariumas, kur iš stiklinio tunelio galėjau stebėti šalia pat nardančius ryklius, spalvotas žuveles ir ramiai tekvėpuojančius koralus. (Beje, ar žinojot, jog iš 500 egzistuojančių ryklių rūšių mirtinos yra tik keturios ir net tos keturios žmonių valgyti nenori, nė nesugeba virškinti, tik kartais iš smalsumo krimstėli, bent taip tvirtino akvariumo darbuotojas labai entuziastingu balsu).

Buvo ir šviesaus australiško alaus vakarą, pirmą kartą per tris mėnesius gyvai bekalbant lietuviškai su I., jau keletą metų gyvenančia Sidnėjuje. Sužinojau, jog ne aš viena retkarčiais čia gatvėse pamatau žmogų, per sekundės šimtąją dalį prabėga mintis „o, čia gi mano draugas X“, ir tada suvokiu, jog tikimybė šiose gatvėse atsitiktinai išvysti draugus yra mažesnė, nei būti krimstėltam ryklių (ir to tikimybė yra tikrai nedidelė). Toks suvokimas nubloškia į susipratimą, kaip toli nuo namų esu. Kaip velniškai, velniškai toli. Apimtos namų ilgesio su vokiete ir šveicarėmis kalbėjom, kaip pasiilgom sūrių ir ruginės duonos (pasirodo, ne vien lietuviams juoda duona yra arti šventumo). Ir prieš skrydį šveicarė vardu Sonja man kartojo „You lucky girl“, ir aš šypsojausi, nes ką begali atsakyti, kai tai tokia tiesa.

Jau bevažiuojant į oro uostą kilo vėjai. Dar prieš valandą buvusią tykią giedrą pakeitė audra. Oras toks rudeniškas, lyg rugsėjo pabaiga Vilniuje – spalvotais lapais, saule, vėju ir retkarčiais aplankančiu lietumi. Bet čia ne ruduo, čia žiema. Ir skrendu į vasarą.

Tuo tarpu oro uoste viskas vyko gan įprastai. Žinoma, pasą skenuoti teko trejetą kartų, kol jame buvo aptikta viza. Po pirmo nevykusio karto nusekiau paskui oro uosto darbuotoją, užmetusį akį į mano pasą ir džiugiai pasidalinusį savo žiniomis apie Lietuvą – jūs turit geriausius krepšininkus ir gražiausias moteris – paliudijau jo tiesas, bet kai paso nepavyko nuskenuoti ir jam, darbo ėmėsi solidžiai atrodanti moteris, viską išsprendusi per kelias sekundes ir prunkštelėjusi, kad kiti darbuotojai tiesiog nežino, kaip dorai atlikti savo darbą. Tad Australiją, gera žinia, palikti galiu. Ir praėjusi apsaugą jau ruošiausi sukti pramogų link, kai man pranešė, kad buvau atsitiktinai pasirinkta sprogmenų gabenimo apieškai. Tai pranešusi darbuotoja atrodė gan nuobodžiaujanti, tad turiu įtarimą, kad ji tiesiog norėjo preteksto pokalbiui. Kaip bebūtų, kai mano kuprinėje ir delnuose (nes tik juos ir apieškojo) jokių sprogstamųjų medžiagų nebuvo rasta, pakalbėjom, kur skrendu, ir iš kur esu, ir ši darbuotoja nežinojo nei apie Lietuvos krepšininkus (nei, juolab, apie moteris), nei išvis kur toks kraštas yra, bet kai trumpai paaiškinau šyptelėjo, kad kasdien sužinai kažką naujo. Išties, patvirtinau ir įėjau į airside oro uosto dalį, tokią žibančią ir spalvotą ir taip, rodos, sveikinančią keleivius, praėjusius šitiek apieškų, patikrų ir išbandymų.

Ir taip, Australijoje išbandymų netrūko, bet esu velniškai laiminga, kad viskas susiklostė taip, kaip susiklostė, ir kad nardžiau rife, lydėjau žvilgsniu kengūras ir kvėpavau jūra paplūdimiuose. Esu dėkinga už kiekvieną sutiktą žmogų, kurie dažniausiai būna labai mieli ir draugiški (ir kartais net pasidalinantys kinder šokoladu, kad galėtumėm kartu nostalgiškai atminti Europą). Australiją palieku tikslus įvykdžiusi, savim besididžiuodama ir laiminga. Bet tai dar toli gražu ne kelionių galas. Nes tarp Europos ir Australijos dar driekiasi Azija. Kurios neaplankyti skrendant pro šalį būtų šiokia tokia nuodėmė. 

Azija - jau greitai.