Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014 |
Rytas skęsta rūke,
kai per daug nekalbėdami (ar kalbėdami niekus) važiuojam tuo pačiu
vargiai asfaltuotu keliu. Ir iš rūko kyla būriai baltų papūgų.
Ir iš rūko debesų kyšo medžių viršūnės. Rūkas pilkai
gelsvas ir tirštas kaip gaisro dūmai. Rūkas simbolizuoja
nežinomybę. Bet greit atsiduriu traukinių stotyje. O traukinių
stotys jau kurį laiką simbolizuoja laisvę. Ir papildyta laisve
nežinomybė skamba jau kiek geriau.
Traukinyje šalia manęs
sėdi vidutinio amžiaus žmogus, ir po apsikeitimų tradicinėm
frazėm „kaip sekasi“, „kur važiuoji“, seka tradicinės „iš
kur esi“. Pakeleivis man pasako, kad yra iš Tongos karalystės.
Tongos karalystė, pasirodo, yra sala Ramiajame vandenyne. Su puse
milijono gyventojų, išplėtota žemdirbyste, tropiniu klimatu ir
konstitucinės monarchijos valdymo forma. Dar jie turi savo kalbą.
Ir yra, pabrėžia mano kaimynas (beje, vardu Čarlis), vienintelė
nepriklausoma (ir nekolonijinė) sala regione. Supažindinęs su savo
sala Čarlis papasakoja ir apie savo brolį, kuris planuoja
balotiruotis rinkimuose į Tongos parlamentą, kurie vyks jau
lapkritį. Panaikinti visą korupciją ir pakeisti viską į gera.
Norai skamba gražiai ir linkiu Čarlio broliui sėkmės.
Tuomet, kaip jau tampa įprasta traukiniuose, mano kaimynas ima siūlyti man pietus, ir nors
atsisakau, kad nuvogčiau dar valandą miego, esu dėkinga už tokį
rūpestį. Išvis, rodos, visi aplinkiniai čia tokie rūpestingi.
Stoties darbuotojai sustoja pasišnekučiuoti ir pokalbis nesibaigia
„kaip sekasi“, jie dar pasidomi išsamiu mano maršrutu bei
nuomone apie šalį (ir nurodo, kur galiu rast artimiausią nemokamą
wifi tašką man nė nepaklausus). Uždavus klausimą padaro viską,
kad į jį atsakytų, ir jei nepavyksta atsakyti iškart, grįžta
vėliau ir perduoda visą įmanomą informaciją. Kai išlipau
Sidnėjaus centrinėje stotyje ir ieškojau kelio į viešbutį,
paklausiau praeivio, kuria kryptimi galėčiau rasti ieškomą gatvę. Jis
savo išmaniojo ekrane suorganizavo žemėlapį, išaiškino maršrutą
(dar procese keletą kartų atsiprašė, kad žemėlapis kraunasi
sunkiai, turbūt jau baiginėjasi interneto limitas) ir palinkėjo
sėkmės. Labai ramiai, rūpestingai, neskubėdamas. Tokių sutiktųjų
lydimas negali nepamilti šalies.
Tad einu vakariniu
Sidnėjumi, ir švyti miestas, ir žiba mėnulis. Matyti visas tamsus
mėnulio diskas ir šviesus mėnulio pjautuvas. Pasirodo, nereikia
trenktis į užmiestį, kad išvystum tokį mėnulį. Turbūt geriau
tai išsiaiškinti vėliau, nei niekada.
Ir tuomet pasiekiu savo
nakvynės vietą, kuri yra prabangiausia per visą mano kelionę. Čia lyg ir hostelis, bet administracija su kostiumais, lovos kambaryje
didelės ir vienaukštės, ir net yra terasa. Bei orų prognozė
lifte. Tuo tarpu iš keturių kambario lovų be maniškės užimta
tik dar viena ir greit susipažįstu su jos savininke, kuri įpuola į
kambarį berdama žodžius greitakalbe. Labai greit išaiškėja, jog
ji australė, bet šiuo metu gyvena Maljorkoje ir dirba Sidnėjuje ir
greit važiuos pas mylimąjį į Merlburną. Ir kad vakar nusipirko
dvi poras pirštinių. Išeidama iš kambario sako paskambint,
jei ko prireiks. Žinoma, sakau. Nesvarbu, kad numerio neturiu.
Svarbu geri norai.
Vakaras virsta į naktį
ir pirmąkart per pastarąsias dienas ramiai kvėpuoju, ir žinau,
kad šiąnakt pavyks užmigti. Ir laisvė šiuo metu yra viskas.
Suvokti, kad esi laisvas viename puikiausių pasaulio miestų,
vienoje puikiausių pasaulio šalių ir gali daryti bet ką –
suvokimas vertas potyrio. Palengva dingsta įtampa, grįžta nuotykių
troškimas, grįžta ramybė. Ir noras keliauti. Bei pažinti.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą