Kodėl verta skristi Naujųjų Metų dieną

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2015

Lėktuvai, ypač naudojami dažnai, patampa paprasčiausia transporto priemone. Ir visgi net kaip transporto priemonė jie nešiojasi savy gerokai daugiau simbolizmo nei automobiliai ar kokie paspirtukai. Skrydis gali būti metafora ir šauti aukštyn, kirsti tirštus debesų sluoksnius ir pamatyti paslėptą šviesą yra kuo puikiausias būdas pradėti metus, įkūnijant visą pasiryžimą judėti aukštyn, šviesos link. Tad net jei tai skamba neintuityviai, skristi pirmąją metų dieną yra kuo puikiausia mintis dėl trejeto priežasčių.

Pirmiausia, oro uostas būna apytuštis, bent Vilniuje, kur suplanuoti vos keli skrydžiai iki pat vidurdienio, mat rodos ne visi taip nori sušokti į lėktuvus, kol jų akyse dar atsispindi gelsvi fejerverkų šviesos likučiai. Dėl to darbuotojai turi energijos būti malonūs, nes būtų lyg nedora metus pradėti kitaip nei draugišku balso tonu, o ir eilės prie saugumo patikros ne tokios ilgos. Mano pirmas trumpas skrydis pasitinka apytuščiu lėktuvu, tad bent kartą užtenka vietos ir gertuvei, ir knygai, ir muzikos įrenginiams, ir patogiai sudėliotoms kojoms. Antrasis skrydis pakinko jau kiek erdvesnį orlaivį pilną pakeleivių, bet šis irgi ypatingas, mat, drąsiai galiu teigti, tai buvo tyliausias skrydis mano gyvenime. Keliautojai pakirsti miego stygiaus snaudė lyg vos gimę kūdikiai, gal išties mes ir esam vos gimę kūdikiai, net ne dėl banalaus naujųjų metų simbolizmo, paprasčiausiai dėl laiko tėkmės - vos tespėję praverti blakstienas jau esam įtraukti į dimensijų visumos vardu pasaulis chaosą. Telieka kapanotis, dažniausiai - visai laimingai.

Antra, išgirsti daugiau laimingų naujųjų metų palinkėjimų nei per patį jų sutikimą. Laimės šiais vos gimusiais metais linki besišypsančios stiuardesės ir nematomi pilotai, linki po kelis kartus, kad linkėjimas taptų kuo tikriausias ir jo išsipildymas - neabejotinas. Net oro uosto darbuotojos vilki tradiciniais bandančius atrodyti rūbus ir siūlo kaži kokius tradicinius patiekalus, linkėdamos kuo gražiausių metų jų šalyje. O į ją atvykstant tarpinėje stotelėje kąsniais krinta sniegas ir žvelgti į jį irgi kaži kokia šventė, lyg kuklus debesų pasveikinimas, vieninteliu būdu, kuris pritinka jiems - krituliais, užtat gražiausiais, kokius gali išganyti.

Galiausiai paminėtinas skrydžio aspektas, kuris manęs niekad nenustoja žavėjęs. Tai šviesa. Kai apniukusiu oru atsiplėši nuo žemės ir pakyli aukščiau niūrių debesų ir suvoki, kad saulė čia pat, kad ir nematoma, bet ji yra, jau pakirdusi šįryt ir tik laukianti kokios properšos idant galėtų nuberti kelis spindulius žemyn. Taip būna rytą, bet skrendant vakarą šviesos efektas dar labiau gniaužiantis kvapą, nes įsipainioja trečiasis elementas - laiko juostos. Tad pakilęs virš tamsutėlio miesto jau esi pasiruošęs dairytis žvaigždžių, o štai prasibrovus pro rūkus prieky matai saulės juostą horizonte, tokią geltonai-oranžiniai-raudoną. Tau dovanota dar viena valanda šviesos, nes pakeitei kryptį, nes skrendi į vakarus, kur laikas dar nespėjo nutemdyti dangaus švytėjimo. Kartais viskas ko užtenka - tai pakeisti žvilgsnio kryptį. Pakeisti perspektyvą. Tuomet jau žinai, kuo grasina saulėlydis ir tą netikėtą šviesos valandą vertini dar labiau, sugeri paskutinius šviesos trupinius akimis ir vos jiems dingus imi dairytis žvaigždžių. Ir visai sveika kartoti tokias pamokas - kad šviesa visad šalia, net jei jos dabar nematyti, kad gali ją pamatyti kildamas kiek aukščiau ar sukdamasis į kitą pusę, ir kad visi tokie veiksmai bei suvokimai yra tavo valioje.

Aš ridenu lagaminą per stiklo šukes ir fejerverkų nuolaužas po ištuštėjusį vakarinį miestą, ir šypsausi, mat rodos, miestas jau atšventė ir kaži kur išsiskirstė ilsėtis, o man šventė tęsiasi ir, dievaži, tęsis visą nenuspėjamos trukmės gyvenimą.