Kaip neiššvaistyti gyvenimo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014.

Gyvenimas trumpas - skelbia ryškūs plakatai dailiais šriftais ir saulėlydžių nuotraukomis fone. Kas lyg ir reikštų - kadangi trukmė ribota, skubėk veikti. Bet čia įsiterpia Seneca iš prieš porą tūkstančių metų rašytos knygos puslapių ir švelniai purto galvą, sakydamas, jog esmė ne tame, kad turim ne itin ilgą gyvenimą, bet fakte, jog iššvaistom didžiąją dalį jo. Ir tuomet, tam tikra prasme, ne taip ir svarbu, kiek laiko turi, jei tendencingai iššvaistai solidų jo procentą. Seneca pasakoja apie švaistymo būdus, tokius, kuriuos kartais sunku pastebėti, tokius, kuriais patys save apiplėšiam nuo gyvenimo gyvenimo.

Todėl kartais žmonės bėga palikdami namus ankstų rytą ir grįždami vėlų vakarą, bėga, vakarą ne kažin ką pasiekę nuo ryto, bėga ratu, rinkdamiesi ne itin sau prasmingas veiklas, ignoruodami alternatyvas, kurių norėtų labiau, bet tai sau pripažindami jie tarsi patvirtintų, kad dalis laiko jau iššvaistyta nebegrįžtamai, ir niekas nenori sau pripažinti, kad negyvena savo svajonių gyvenimo ir, pažiūrėjus geriau, net nejuda ta kryptimi. Nors pripažinus, kryptį būtų galima pakeisti. Bet tas atvirumo momentas baugus. Būti užsiėmusiu nereiškia dirbti prasmingai. Užimtumas turi būti prasmingas ir tuo pačiu metu gali nudirbti begalę vertingų dalykų neaukodamas miego. Efektyvumas ir laiko stygius neprivalo būti sinonimais. Dėl to sąmoningumas padeda į darbus atnešti vertę ir suvokimą, jog laiko ribotumas yra būtina sąlyga, priverčianti branginti gyvenimą, kaip ir nežinomybė, kas nutiks rytoj. Iš esmės, atidžiau pažvelgus, viskas, ko bijom labiausiai - fakto, jog gyvenimas baigsis (ir galbūt greičiau nei numanom) bei jog viskas kas pažįstama ir suvokiama gali pasikeisti per akimirką - ir yra tai, kas skatina vertinti laiką ir visa, kas jo atnešama. Tam tikra prasme, tai, kas labiausiai baugu, teikia daugiausia laimės.

Bet kartais rodosi, kad gyveni taip teisingai ir taisyklingai, planuodamas ką valgysi rytojaus vakarienei ir kur važiuosi savaitgalį, ką sutiksi po pusmečio ir kokius kraštus lankysi po dvejų metų, ir gera žvelgti į sąrašą puikių veiklų kuriomis pildosi kalendorius. Taip auga laukimas, auga lūkesčiai ir viltys, ir kelionė traukiniu į mišką atidedama dar mėnesiui, nes tuomet laikas bus tinkamesnis. Bet ir čia Seneca moja pirštu, galbūt net švelniai šypsodamasis iš artimiausio medžio ar žvaigždės atomo, teigdamas, jog ne itin išmintinga praleisti gyvenimą planuojant gyvenimą. Nes, pirmiausia, ima rodytis, jog visa kas ypatinga, gražu ir svarbu nutiks ateityje, o dabar yra toks niekingas momentas, tokia įprasta diena, jog ji tik planavimui ir gali būti skirta. Nes lyja, nes išvargino darbas, nes skauda gerklę ar baigėsi grūdėtos duonos atsargos. Ir tokia mintis gali kartotis kiekvieną dieną. Dar svarbiau, šitaip sudedam visus statymus ant ateities palikdami dabartį likimo valiai - laiką, kuris lankstus, takus ir galimas valdyti panaudojam planams laiko, kuris priklauso nenuspėjamai, nesuvaldomai ateičiai. Akivaizdu, jog tai ne itin išmintinga. Nes Seneca sako, kad sunkiausia išmokti gyventi, o kartais rodosi, jog tai yra tai, kuo užsiimam rečiausiai. Taip ir Alan Watts, toks puikus filosofas, teigė, jog gyvenimo tikslas yra gyventi ir kaip liūdna bei kiek absurdiška, jog nuvarom save nuo kojų, pamiršdami, kad jau esam aprūpinti pagrindiniais įrankiais patirti ir išgyventi. Ir susikurti laimę. 

Kartais susiduriu su požiūriu, jog visi panašūs pasakojimai, patarimai ir istorijos tėra filosofų didaktika ir filosofija telieka filosofija, o tikram gyvenime viskas visai kitaip ir visa tai tėra rožinės sunkiai pritaikomos pasakos. Galima net sakyti, jog Seneca rašė prieš porą tūkstančių metų ir visa tai nėra nei aktualu, nei pritaikoma. Ir, žinoma, tame yra tiesos, nes turbūt šiuolaikiniuose tekstuose neminėtumėm vergų ar Romos imperatorių - bet tai detalės, kurios neturėtų blaškyti nuo pagrindinės teksto linijos, kurios intencija labai žemiška ir praktiška - susivokti, kas svarbiausia tau pačiam, sąmoningai pažvelgti į savo veiklas ir apmąstyti ar jos visos tikrai prasmingos, ir jei jos neatneša pelno, pilnatvės ar laimės, ar jos tikrai būtinos, apriboti planavimą iki neišvengiamų kelių minučių, likusį minčių laiką užpildant ne kitos savaitės darbų sąrašu, o spindulių krentančių ant artimiausio medžio šakos šviesumu. Per sąmoningumą ir atidumą minčiai bei aplinkai galima pratęsti gyvenimą, galima akimirką paversti amžinybe. Arba tiesiog mėgautis tuo ribotu laiku, kurį turi. Nes jei ištekliai reti, jie vertingi. Aš nenoriu turėti šimtų metų. Man užtenka tiek, kiek tėra ir tik mano sprendimas yra kaip praleisiu kiekvieną akimirką, ir atsakomybė guls ant mano pečių.

Dar viena graži mintis, kurią parsinešiau iš Senecos tekstų, yra gyvenimas lyg būtum savo kūną ir sielą pasiskolinęs, gal net išsinuomojęs, šiam gyvenimui - tad sieki juos prižiūrėti kuo geriau, net patobulinti, nes nori juos grąžinti puikesnius, nei pasiėmei. Tuomet rodos, jog esi čia laikinai, gal tik lankaisi, išgyvendamas dieną kuo ryškiau, nes jau rytoj gali tekti visą įrangą grąžinti, bet tame nieko blogo, net nieko liūdno, nes jei gyveni su pilna jėga ir potencialu, tu jau patenkintas, tu nereikalauji, nejauti stygiaus ir ilgesio neišpildytai ateičiai, nes visa pildosi jau dabar, visa procese. Ir jei suvoki, kad visa galia yra jau tavo rankose, tuomet niekas tos galios nebegali atimti. Tu jau čia, jau stiprus, jau prabudęs. Ir laikas paliauja tebuvęs laiku, tu paliauji egzistuoti. Ir pradedi gyventi.