Apie jautrumą, naivumą ir kitus keiksmažodžius

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2015.

Kažkada prie vieno iš savo tekstų perskaičiau prierašą, kad mintys gražios, nors kai kuriems žmonėms gali atrodyti ir kiek per nuoširdžios. Prierašo autorė dalindamasi nuoroda į tekstą lyg ir atsiprašė dėl savo jautrumo savo draugų, mylimųjų ir atsitiktinių socialinės paskyros sekėjų. Nes jei esi išmintingas, savimi pasitikintis ir šiaip visuomenę prisijaukinęs žmogus, negali būti per daug jautrus, mat tai lyg ir indikuoja silpnumą, kokybiškų santykių ar prasmės stygių, ar, dar blogiau, naivumą. Jautrumas tuomet susiejamas su žmonėmis rytą pradedančius motyvaciniais žodžiais juodai baltos nuotraukos fone, žmonėmis kalbančiais deminutyvais, žmonėmis su rožinės spalvos lęšiais pametusiais realybės pojūtį dar prieš išmokstant pirmąjį (mažybinį, žinoma) žodį. Bet net ir tai, jei tik gebam skaityti, viso labo yra subjektyvus nepriklausomos asmenybės pažiūrų įvertinimas ir nežinau, kodėl turėčiau vertinti jo(s) vertybines skales ar požiūrius, kokie jie neįprasti ar visiškai keisti bebūtų. Nes blogiausia nėra jautrumas ar naivumas, ne, blogiausia, kai kiekviena idėja įvyniojama į solidų sluoksnį sarkazmo, kad būtų priimta kitų. Iš pradžių dėl to, kad tai leidžia idėjos autoriui pasijausti šmaikštesniam, patrauklesniam ir socialesniam. Vėliau dėl to, kad be sarkazmo idėja praranda visą savo žavesį. O su prarastu žavesiu dingus dėmesiui - ir vertę.

Aš mėgstu naudoti sarkazmą kasdienėje kalboje ir kuo mano santykis su pašnekovu artimesnis, tuo daugiau sarkazmo jame sau leidžiu vartoti, nes tai dažnai būna būdas išreikšti supratimą ir jausmą pokalbio plotmėje. Bet kartais sarkazmas tampa kuo puikiausia priemone atsiriboti nuo jausmų, pakeisti temą vos ji tampa kiek nepatogi, neatsakyti į klausimą 'kaip tu' ar atsakyti žodžiais kurie lyg ir turėtų sužadinti tavo humoro jausmą ar paprasčiausiai performuoti nekasdienę nuomonę į pajuokos objektą.

Kartais suvoki, kad mėgaujiesi šia akimirka, šia aplinka ir šiuo žmogumi tiek, kiek tik leidžia neurocheminiai signalai smegenyse, bet negali to pasakyti, nes tai per jautru.

Kartais nori pasakyti 'labas, sveikinu su gimtadieniu, esu velniškai laiminga, kad tu gimei prieš kelias dešimtis metų ir per tą laiką išmokei mane kurti muziką, kartoti 'nuostabu' ir rašyti laiškus, aš tave taip branginu ir myliu, per visus gyvenimus'. Bet tai toli gražu neatitinka tipiško atviruko su tviskančiai įrašytu amžiumi teksto, ar, dar svarbiau, tipiškos gimtadieninės žinutės.

Kartais išgirdęs 'kaip gyveni' nori atsakyti, kad šią sekundę jautiesi visiškai vienišas, nors objektyviai ir esi apsuptas žmonių. Ir nori paklausti, 'ar ir tu taip kartais jautiesi?' Bet atsakai 'gerai'.

Kartais nori tylėti ar palaikyti akių kontaktą, bet pertrauki abu kokiu gal net ir visai subtiliu sąmoju, nes taip bendrauja žmonės aplinkui ir kiti būdai išreikšti mintį ar jausmą yra kiek per keisti. Tad būtum nesuprastas, atstumtas ir visos pastangos, kurias įdėjai į nepriekaištingo įspūdžio sudarymą, būtų sunaikintos keliais neatsargiais žodžiais. O atsargiam būti verta. Taip?

Vengdama kalbėti apie tai, kas man vienai rodosi įdomu ir svarbu, prarandu progą susidurti su kažkuo, kam netikėtai yra įdomūs ir svarbūs tie patys keisti dalykai. Prarandu progą atrasti kitus žmones, kurie slepia savo per jautrias mintis ir per kūrybiškas idėjas po kasdieniškų žodžių sluoksniu, prarandu progą atrasti kitus netobulus, kitus, kurie galėtų tapti artimi. Tęsiant šią logišką seką, kuo atviriau pasakosi apie idėjas, kurios verda tavo galvoje, kuo dažniau peršoksi per kalbas apie orą tiesiai prie temos, kuri tau baisiai rūpi, kuo dažniau sakysi 'man liūdna', 'esu velniškai laiminga', 'myliu', tuo daugiau sutiksi žmonių, kurie irgi vertina tokio socialinio atsargumo nepaisymą. Ir visa ši istorija yra ne vien apie tave ir mane, kuo savitesniu leisi sau būti, tuo labiau padėsi savitumą įtvirtinti kaip taisyklę, tuo paprasčiau save išreikšti ir laimingai gyventi taps kitiems, ilgainiui. Sarkazmas yra puikus įrankis, kol jis nepradedamas naudoti kito žmogaus (nu)vertinimui, kol nepradedi jausti, jog privalai naudoti ironiją, kad būtum išgirstas ir priimtas. Juolab, rodosi, sarkazmo viešojoje erdvėje visiškai užtenka. O drąsos kalbėti apie tai, kas svarbu kartais stinga. Ir man rodosi svarbu pabandyti nors kiek atkurti harmoniją tarp jų.