Berta Tilmantaitė yra profesionaliai fotografuojanti, filmuojanti, rašanti ir visa tai jungianti lietuvė, kurios darbai publikuojami tokiuose leidiniuose kaip National Geographic ir Al Jazeera. Ji keliauja po visą pasaulį per vizualinius menus ir straipsnius perteikdama vietinių gyventojų pasakojimus ir unikalias tautines istorijas. Berta mane žavi sugebėjimu paversti veiklas, apie kurias kiti tik svajoja - keliones, fotografiją, filmavimą, rašymą - savo gyvenimo neatsiejama dalimi ir dėl atkaklaus darbo tapti savo srities eksperte. Apart visa to, ji turi begalę įdomių minčių ir dėl to labai džiaugiuosi galėdama užduoti keletą klausimų Bertai.
Jūsų dėmesiui - Berta Tilmantaitė.
Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Norų buvo įvairių - nuo okulistės iki balerinos. Ir man apskritai atrodo neteisinga, kad turi pasirinkti vieną profesiją, juk daug smagiau užsiimti keliom veiklom, jose naudojant skirtingus savo sugebėjimus ir įgūdžius. Gal taip yra dėl to, kad neturiu vieno ryškaus talento, aiškios linijos, bet iš tikrųjų mėgaujuosi užsiimdama skirtingais dalykais ir įvairiais vaidmenimis.
Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Svarbiausia yra empatija, gebėjimas bendrauti su žmonėmis, pagarba, psichologinių niuansų pajutimas ir perpratimas. Taip pat svarbus kūrybiškumas, gebėjimas perteikti istorijas, kurti pasakojimus, suvaldyti visus techninius aparatūros parametrus. Kai kas yra tiesiog įgimta, išugdyta, kai kas - išmokstama, įvaldoma. Kaip? Daug noro ir darbo.
Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Didžiausias pasiekimas turbūt yra galimybės rinktis ką ir kaip darau, kokias istorijas pasakoju, kur keliauju fotografuoti ir filmuoti.
Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Manau, kad žmogus, dirbantis nemėgstamą darbą, yra gerokai mažiau laimingas negu galėtų būti. Tai, kad darau man patinkančius dalykus, sudaro didelę dalį ir mano laimės. Ir tuo pačiu nelaimės, nes visada norisi daugiau, geriau, stipriau, įdomiau. Toj profesinėj laimėj yra ir daug liūdesio, nerimo, baimės. Bet turbūt tik tokia laimė ir yra pilnavertiška.
Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Tuo pačiu. Daugiau laiko skirčiau nardymui ir filmavimui bei fotografavimui po vandeniu, nuvykčiau į sunkiau pasiekiamas vietas.
Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau studijuoti okeanologiją, ugdyti laisvojo nardymo įgūdžius. Ir patobulinti ispanų kalbą.
Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Viskas tikrai nebus gerai, bet mažiau bijok - daugiau mėgaukis.
Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Svarbiausia - psichologijos, psichikos sveikatos pamokų. Mes visi gniaužiame savo jausmus, nemokame kalbėti apie juos, patys jų nesuprantame. Todėl tiek daug liūdesio, pykčio, nerimo, psichinių sutrikimų, ligų ir galiausiai - savižudybių. Daugiau dėmesio skirdami savo ir vieni kitų psichinei sveikatai tikrai būtume daug laimingesni, nuveiktume gerokai daugiau naudingų ir svarbių dalykų, daugiau pasiektume, o jei ir nepasiektume mokėtume mėgautis procesu. (Apie trūkstamas disciplinas mokyklose tai labai gerai kalba Unė Kaunaitė: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-10-13-u-kaunaite-man-desimt-ir-man-tiesiog-negera/149961)
Žinoma, norėtųs, kad daugiau dėmesio būtų skiriama ir fotografijai, juk gyvename vizualumo amžiuje, taigi labai svarbus ir vizualinis raštingumas.
Dar kuo anksčiau, pradinėse klasėse reikėtų pradėti ugdyti kūrybiškumą, o ne priešingai - sprausti į rėmus, reikalauti atitikti tasykles. Jei man mokykloje būtų buvę leista laisviau reikštis, o ne priekaištaujama, kad kažką darau neteisingai ir ne taip kaip reikia - būčiau kur kas kūrybingesnė, drąsesnė ir laimingesnė asmenybė.
Nepamaišytų mokyklose ir oratorystės meno mokymasis, debatai. Su pavydu žiūriu ir klausau kai kurių, pavyzdžiui, JAV politikų ir viešų asmenų kalbų. O pas mus - liūdesys, retas kuris geba susukti rišlų sakinį, ką bekalbėti apie tikrą, gerą, įdomią, apgalvotą kalbą ir jos sakymą. Man atsakinėti prieš klasę ar auditoriją visada būdavo labai baisu ir nepatogu, ir žinau, kad ne man vienai. Bet juk kiekvienas toks atsakinėjimas galėtų būti smagus performansas, o kiekvienas atsakinėtojas - kiečiausia roko žvaigždė, tik reikia pakeisti požiūri ir kalbėti ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad smagu, kad turi ką pasakyti, kad sugalvojai kaip tai įdomiai susakyti. Taip išmoktume kalbėti, argumentuoti, bendrauti, diskutuoti, o svarbiausia - baimes paverstume malonumu. Galiausiai turėtume ir gerokai daugiau gerų stand-up'o pasirodymų, rišlių politikų, įdomesnių televizijos/interneto laidų, o ir bendravimas būtų smagesnis, bendra atmosfera malonesnė.
Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Svarbus emocinis raštingumas, gebėjimas suprasti save, savo jausmus, aplinką, mokėti bendrauti, valdyti kūrybiškumą ir nuolat tobulėti.
Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Kiekvieną kartą tai būtų vis kitokia paskaita - kalbėtume ir/arba darytume tai, ko tuo metu visi labiausiai norėtume, taip dalintumėmės skirtingomis savo patirtimis, eksperimentuotume, ieškotume ir kartu mokytumėmės naujų dalykų, gal net kur iškeliautume. Apskritai dėstymas (Vilniaus ir Gedimino Technikos universitetuose) man buvo be galo įdomi ir vertinga patirtis, savo studentams nuolat kartodavau, kad svarbiausia daryti tai, ką nori, kas labiausiai patinka, kuo mėgaujiesi.
Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nemėgstu skaityti tų pačių knygų, žiūrėti jau matytų filmų, gaila laiko pasikartojimams. Nors jei pakartoju, dažniausiai atrandu dar nematytų ir nesuprastų dalykų. Tik kažin ar norėčiau kažką kartoti visą gyvenimą.
Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Geri pusryčiai, daug ir intensyvaus darbo iki pietų, žiauriai skanūs pietūs, nardymas, dar skanesnė vakarienė, daug pokalbių ir juoko su šeima ir draugais, filmas arba serialo epizodas ir gilus miegas.
Kartais taip nutinka, kad pašnekovai mielai pasiūlo praplėsti savo atsakymus ir tuomet dažniausiai pasinaudoju galimybe užduoti keletą klausimų, šįsyk - nestandartizuotų ir kiek pagilinančių jau pateiktus atsakymus. Tad paklausiau Bertos keleto dalykų, kurie labai dažnai sukasi mano galvoje ir pokalbiuose.
Žodžiuose dvylikametei sau minėjote, kad patartumėte mažiau bijoti. Koks jūsų santykis su baime kaip emocija dabar? Ir kaip karjeros pradžioje nugalėjote baimes, jog darbai susiję su kūryba ir kelionėmis, kurie visuomenėje suvokiami kaip netipiški ir rizikingi, gali tapti jūsų gyvenimo dalimi?
Baimė nuolat šalia, be jos turbūt net nebūtų įdomu. Sakydama, kad reiktų mažiau bijoti, galvoj turėjau, kad svarbu tą stabdančiąją baimės jėgą transformuoti į varančiąją, neleisti jai būti kažkokia kliūtim, mažiau dvejoti, daugiau veikti. Juk jeigu ruošiesi į smagų, bet bauginantį nuotykį, baimė nestabdo, o užpila adrenalino ir jos įveikimas - skatina imti kitų nutykių.
Aš taip žiūriu ir į savo darbą - į kiekvieną projektą, kaip į naują nuotykį, kurio metu bus visko. Ir jei kažkuriuo metu iš baimės ar nuovargio noriu bėgti ar slėptis, primenu sau, kad pati tą nuotykį sugalvojau ar pasirinkau, niekas nevertė. Tai padeda susikaupti. Kai noras didesnis už baimę, ji ne stabdo, o padeda judėti į priekį.
Nemažai keliaujate, tad įdomu, ar esate pastebėjusi kultūrinį, socialinį ar dar kokį reiškinį, kurio pritaikymą norėtųsi matyti Lietuvoje? Kaip kelionės prisideda prie jūsų kaip lietuvės tautybės pajautimo ir Lietuvos suvokimo apskritai?
Lietuvoj norėtųsi daugiau atvirumo, paprastumo, pagaliauk reikėtų atsikratyti sovietmečio mentaliteto, noro užsitarnauti pagarbą įvarant baimę, nemalonaus elgesio, nepagarbos.
Azijoje man patinka nuolanki pagarba, prisitaikymas prie esančių aplinkybių, kurių negali pakeisti, jų priėmimas. Tuo tarpu Pietų Amerikoje labai žavi šiltas ir nuoširdus bendravimas - susipažindamas su pirmą kartą matomu žmogumi pasibučiuoji, apsikabini, iš karto griūva sienos ir bendrauti daug paprasčiau. Dėl to atvirumo, nebijojimo kalbėti, pasakotis čia žmonės, atrodo, yra ir laimingesni. O laimės pas mus vis dar labai trūksta.
Kaip lietuvė, keliaudama galiu lyginti savo tapatybę su kitų šalių ir kultūrų žmonių tapatybėmis, taip kartais pavyksta atsakyti į kai kuriuos klausimus. Lietuva turi labai ilgą ir skaudžią istoriją, savitą kultūrą, mentalitetą ir nors kažkada norėjosi tai neigti, many yra stiprus lietuviškas identitetas. Patirtys, kurias turėjau gimusi (gimiau dar sovietmečiu ir nemažai prisimenu) ir augdama Lietuvoje, mano šeimos, visos šalies istorija mane formavo, ir nors keliaujant visa tai apsipina kitomis patirtimis, šerdis išlieka nepakitusi. Bandau atsikratyti neigiamų aspektų, išmokti naujų dalykų, bet to, kas man svarbu, laikausi tvirtai įsikibusi.
Prie galvojimo apie lietuvybę prisideda ir tai, kad kone kasdien naujai sutikti žmonės klausia apie Lietuvą, mūsų kalbą, istoriją, kultūrą. Apie tai pasakodama dar ir pati sau išryškinu svarbiausius dalykus, ir kuo labiau į juos gilinuosi, tuo daugiau meilės, pagarbos ir pasididžiavimo jaučiu.
Daugiau apie Bertos Tilmantaitės veiklą http://www.godoberta.com/, http://nanook.lt/
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą