Jūra vandenynas (I)

"Jūra keri, žudo, jaudina, baugina, kartais verčia juoktis, retkarčiais pranyksta, apsimeta ežeru arba sukelia audras, praryja laivus, dovanoja turtus, neduoda atsakymų, yra išmintinga, švelni, galinga, nenuspėjama. O svarbiausia, jūra šaukia. Tiesą sakant, ji nieko daugiau ir neveikia: šaukia. <...> Taip yra ir šioje smėlio skaistykloje. Taip būtų kiekviename rojuje ir kiekviename pragare. Nieko neaiškindama, nesakydama kur, visada bus tokia jūra, kuri tave šauks."

Jūra vandenynas. Švelnaus vėjo dvelksmas, raminantis jūros ošimas, veikėjai, ypatingi veikėjai - visa tai kiekviename šios knygos puslapyje. Labai jaukus Alessandro Baricco kūrinys. Nuraminantis, įkvepiantis ir įžiebiantis šypseną veide. O tai jau nemažai.

Kaip nutapyti jūrą? Kur yra jūros akys? Jūra išgydo ar numarina? Išgąsdina ar įkvepia ramybės? O galbūt įkvepia gyvybės?.. Kur prasideda jūra? Kur baigiasi jūra?

"Matote, ten, kur siekia vanduo... užlieja paplūdimį ir sustoja... tai štai, būtent tame taške, kur sustoja... tai trunka tik akimirką, žiūrėkite, štai, tarkime, ten... matote, tai trunka tik akimirką, paskui išnyksta, bet jei kam nors pavyktų tą akimirką sustabdyti... kai vanduo sustoja, būtent tame taške, ties tuo vingiu... toks mano studijų objektas. Kur sustoja jūra." <...> Bartelbulmas kiek pasvyra į moterį. Galėjai pamanyti, kad jis nori atskleisti jai paslaptį, kai taria "Ten baigiasi jūra"."

Ta jūra, matyta, išbraidyta, bet čia visai kitokia. Į ją žiūrima visai kitom akim. Galbūt, matoma kas kita. Ir tikimasi turbūt kitko. Begalinis gėrėjimasis jūra, nuostabos, baimės ir džiugesio kupinos akys, grėsmingos bangos ir saugus ošimas, nesiliaujantis, nepailstantis ošimas, amžinas variklis. Amžina jūra.

"Ar žinai, kas čia gražiausia? Žiūrėk: mes einame, paliekame smėlyje savo pėdas, ir jos lieka, tikslios, tvarkingos. Tačiau rytoj, kai atsikėlusi pažvelgsi į šį didžiulį paplūdimį, jame jau nieko nebebus, jokio pėdsako, jokio ženklo, nieko. Naktį jūra ištrina viską. Potvynis paslepia. Atrodo, lyg niekas niekada čia nebūtų praėjęs. Tarsi mūsų niekada nebūtų buvę. Jei yra tokia vieta pasaulyje, kurioje gali manyti esąs niekas, toji vieta yra čia. Čia jau ne sausuma, bet dar ne jūra. Nėra nei tikras, nei netikras gyvenimas. Yra laikas. Laikas, kuris slenka. Ir viskas."

"- Žinote ką? Visada galvojau, kad admirolų vieta jūroje...

- Ir aš galvojau, kad kunigų vieta bažnyčioje.

- Na, Dievas yra visur...

- Taip pat ir jūra, tėve. Taip pat ir jūra."