Laikas

Laiko praėjo gal ir ne marios, bet jau spėjau pasiilgti rašymo. Taigi, aš čia. Ir šįsyk su puikia knyga bei filmu. Filmą mačiau, berods, žiemą, o knygą perskaičiau vos prieš porą dienų. Tad šiandien rašau apie gan garsų kūrinį "The Time Traveler's Wife" (Keliautojo laiku žmona). Filmas smarkiai nenuklysta nuo knygos siužeto, tik, žinoma, kaip ir įprasta filmams, viską atskleidžia greičiau ir primityviau. Ne taip smulkmeniškai ir jausmingai. Net ta pati jausmų amplitudė knygoje yra gerokai platesnė ir gilesnė, tikresnė. Šiek tiek apie patį kūrinį:

Henris - genetinį sutrikimą turintis žmogus, kuris nevalingai, nereguliariai persikelia į vis kitą laiką. Tad nutiko taip, jog Henris susipažino su Kler, kai jam buvo trisdešimt šešeri, o Kler - šešeri. Jie susituokė, kai Henriui buvo trisdešimt, o Kler - dvidešimt dveji. Nuolatinė nežinia ir įtampa Kler pasaulyje, niekad neaišku kur yra Henris, ar jam viskas gerai, kada jis grįš į dabartį. Henris nuolat trikdomas keistų laiko šuolių, patiriantis keistus įvykius, nes kartais jį atpažįsta jo dar nė nesutikti žmonės. Arba jis besivaikščiodamas sutinka mirusią mamą. ("Mirę žmonės nori, kad mes juos prisimintumėm, net jei tai mus graužia."). Taigi, keista, be abejonės pavojinga, bet įdomu. Įdomu, tvirtina pats Henris.

Tai nėra sudėtingas kūrinys - kaip tik, graži istorija vakarams, savaitgaliams, ar šiaip jaukioms valandoms. Įkvepianti istorija. Joje tiek idilės: žmogus, skirtas tau, apie kurio egzistavimą žinai nuo pat vaikystės. Svajonių namai su didžiule studija, medinėm grindim ir galimybe kurti kasdien. Idiliškos dienos, idiliškos naktys, idiliška pieva. Nepagalvokit, kad visa knyga visiškai šviesi, bet tos šviesos pakankamai, kad atsvertų niūrumą.

"Mes einam gatve laikydamiesi už rankų. Kvartalo gale yra vaikų žaidimų aikštelė, aš nubėgu prie sūpynių ir atsisėdu, Henris atsisėda ant gretimų, atsisukęs priešinga kryptim, ir mes supamės, aukštyn ir aukštyn, praskriejam vienas pro kitą, kartais vienodai, o kartais taip greitai, kad atrodo, jog susidursim, ir mes juokiamės ir juokiamės, nes niekas negali būti liūdna, niekas negali pradingti, mirti ar būti toli: dabar mes esam čia, todėl niekas negali sugadinti mūsų tobulybės ar pavogti šios nuostabios akimirkos džiaugsmo."

Laikas paslaptingas. Niekad nežinai, kiek jo dar turi. Kiek jo dar liko. Juk ar visada kartodamas "neturiu laiko" tam ar anam, išties jo neturi? O juk nežinai, kas įvyks po minutės. Nežinai. Žmonės keisti padarai, tikrai. Planuoja  metų metus į priekį, o nė nežino, ar gyvens kitą minutę. Išties, gal mes per daug viskuo užtikrinti, komforto ir ramybės būsena. Jei kiekviena diena būtų paskutinė gyvenime. Jei šiandien būtų paskutinė jūsų gyvenimo diena. Ką darytumėt? O jei žinotumėt, kad liko savaitė? mėnuo? metai? Kaip būtų gera jaust, kad išnaudoji laiką tinkamai, kaip būtų gera gyvenimo gale nusišypsot ir pamanyt: nugyvenau puikų gyvenimą.

"- Mes galim mėgautis ramybe kartu ir apsimesti, - kadangi tai tik pati pradžia, kad mums priklauso visas pasaulio laikas.

 - Bet kasdien mes turėsim vis mažiau. O galiausiai nebeliks nieko.

 - Ar dėl to tu verčiau norėtum apskritai nieko neturėti?"

Galiausiai Henris teigia: "Laikas nieko nereiškia". Gali nugyvent kad ir šimtą metų, bet būt nė velnio nelaimingas. O taip pat gali dar jaunas būdamas patirti kuo daugiau, kuo ryškiau, kuo kokybiškiau. Nes niekada nežinai, kada viskas baigiasi. Niekada nežinai.