Nes ieškojimai prasideda ir baigiasi tavyje, o švelnumu kartais sninga, kaip ir ramybe ar švieselėm jaukiom

Mes po truputį slenkam per spalvotas dienas, atsišlieję vieni į kitus, paimdami ranką, nusiųsdami šviesų linkėjimų į kitą gatvės pusę ar į kitą pasaulio dalį. Grožis skleidžiasi prieš akis, tereikia truputį luktelėti, neskubėti, turėti kantrybės išbūti (Keistuoliai dainavo "išsipildo svajonės laiku, tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėt", kas, mano nuomone, yra nenuneigiama tiesa). Ir nors kantrybės rasti nelengva, bet pabandyti reikia. Juk būna, kad kai jau susitaikai su kasdienėm smulkiom negandom ir išmoksti džiaugtis, gyvendamas su jomis, nutinka kažkas, kas krėsteli tave ir nejučia supranti, kad anksčiau buvo visai gerai. Ir kai problema išspręsta, tas jausmas išlieka. Kad viskas visai gerai. O tai - tas ramus aktyvumas, nestatiškas jaukumas - ir yra didžiausias mano pastarųjų dienų gėris, papuoštas mažais kasdieniais stebuklais - norais, kurie iš tiesų išsipildo labai smarkiai ir nuoširdžiai panorėjus. Juk kalba, kad nebus sniego, o štai pasninga, kad ir kelios snaigės - kuo ne stebuklas? Kaskart reikia naudotis proga. Ištyrinėti kiekvieną ant skruosto ar blakstienos nutūpusią snaigę, jos tokios skirtingos, tokios ypatingos, tokios vertos būti pavadintos "mažu kasdieniu stebuklu". Arba skambučiai iš toli toli, neįtikėtini sutapimai, tylutėliai vakarai, kai taip reikia jų, dienos švelnios. Bent kai pasibaigia. O kur dar geros naujienos, dešimtys šypsenų ir žinojimas, koks grožis dar tik laukia. Stebuklas šalia, jis visad laukia, čia pat, nekantrauja, kol pajėgsit jį pajausti, juo patikėti, juo tikrai nuoširdžiai patikėti. Ir tada pamatyti. Tuomet iš tiesų atmerksit akis ir išvysit šviesą, puolančią jums į glėbį, paliečiančią jus, ir, atrodo, liekančią kartu ilgam. Tada apima švelni ramybė ir pasitikėjimas, savim ir pasauliu, giliai įkvepi vėsaus oro, pajauti girgždančią žemę po kojom, stiprų plaukus taršantį vėją. Galva apsvaigsta nuo pasaulio gyvybės, širdis ima kurti muziką ir net kai truputį suskausta, kai nori užsimerkti ar užsidengti ausis, gali nebijoti pažvelgti, nebijoti išgirsti, nes žinai, kad viskas juda ir kitą akimirką bus jau visai kitaip, būtent todėl ir turi šią sekundę, šią dieną išnaudoti kaip galėdamas geriau. Išnaudoti reiškia ne tik imti, bet ir duoti. Ką tik gali geriausio. Plaikstytis meile, darbais, rūpesčiu, net viena kita nervų ląstele, jei tik kažkam nuo to geriau. Kartais jauti, kad reikia. Ir tai nepriklauso nuo metų laiko, koks jis gražus (man) bebūtų. Meile spinduliuoju kasdien. Pasauliui ir žmonėms. Na, bent daliai.

Praeitą savaitgalį supratau, kaip seniai bežiūrėjau kokią gerą TED kalbą, tad įkeliu vieną, apie tai, apie ką rašiau truputėlį aukščiau (o ir anksčiau ne kartą). Kad reikia labai labai pasistengti ir nepamiršti mėgautis (ir tuomet neįtikėti dalykai virsta realybe). Living beyond limits. Kita kalba - beprotiškai šviesi ir graži, pažiūrėkit, bent mano akimis, tikrai verta. Nature. Beauty. Gratitude.  Ir dar paminėsiu dainą apie Kalėdų švieseles, man iki šios žiemos negirdėtą, atliekamą Coldplay. "Christmas lights".

Kartais nustoji būt mažu vaiku, vien mielai šypsotis ir kalbėti apie pievas, kartais pagalvoji, kad nori nueiti kažkur giliau, ne toliau, bet giliau, manai, kad esi pasimetęs, bet iš tiesų viskas eina sava vaga, tikslingai, žingsnis po žingsnio. Žingsnis po žingsnio. Paklausyk, gal sninga? Žingsnis po žingsnio. Pakylės mūsų sielas. Žingsnis po žingsnio. Jau greit.

Nors, žinot, kiekviena diena ypatinga. Supranti, kai prarandi, supranti, kai gauni, supranti, kai išeini, kai grįžti, kai nuliūsti, pralinksmėji, kai drebi ar šokinėji, supranti, kad viskas šalia ir sukasi ratu, sūkuriu, verpetu, įtraukia tave, sukiesi, bet gali iš jo iššokt, sustot ir pažvelgt. Ar matot ten, už kalno? Ten leidžiasi saulė, ten sėdit ramiai, nes jau radot tai, ko ieškot.