Šaligatviais bėga maži upeliukai, gatvėse telkšo negilūs tvenkinukai, per langus rieda ašaros lietaus. Per kelias dienas spėju pajaust pasakišką gamą jausmų, pojūčių, mažutėlių nušvitimų. Akys merkiasi, bet mintys dar gyvos, kūnas alsuoja ypatinga dvasia, lyg mes čia, lyg ir ne. Žiema tirpsta, tirpsta tamsa, išsigrynina tai, kas turi likti, ką galima puoselėti, saugoti ir globoti. Pavyzdžiui, geros idėjos, gražios mintys ir patirtys.
Kur jūs. Mes sėdim ant scenos, ilsimės. Ką veikiat. Mes žiūrim į jus, kiek iš aukšto, bet neaukšta ta scena, atotrūkis nedidelis. Šalia mes. Netoli. Arti. Alsuojam vienas kitam į nugarą, alsuojam jėga, nuo kurios į šonus pradeda plaktis plaukai ir nesustoja judėti kūnas. Jūs grojat atsigulę, aš dainuoju šypsodamasi. Jūs kalbat muzika, užsimerkiat, aš kalbu žodžiais, kalbėti muzika tik bandau, tariu skiemenis. Dar užaugsiu, išmoksiu. Aš nežinau, ar jūs laimingi, aš nežinau, ar garsas jums mielas, bet aš negaliu nustot šypsojusis išgirdus tą būgnų trenksmą, kartais net tenka prikąst lūpą, kad atrodyčiau rimtesnė mergaitė, neišskridusi kažkur. O jūs juk išskridę. Ir kaip smagu įremti žvilgsnį jums į veidus ir stebėti, kaip keičiasi emocijos akyse. Tu džiaugiesi, o tu - susinervini, o tavosios akys galbūt atspindi manąsias. Kibirkščiuoja oras, laidai, mumyse ir pažemėj, akys žiba, kojos trenkia ritmą.
Ir ateina ta valanda, ir mes kiek pasimetam bendram šurmuly, ir man viskas atrodo netobula, visi mes kiek suirzę, bet laimingi. Ypač kai artėja jie, tada visas oras tarsi pakyla viršun ir ima sproginėti, jie laimingi, laiminga ir aš. Ir aš vėl šypsausi, nes, dievaži, tą puikią akimirką būti tokioje pagarbioje vietoje yra kvapą gniaužiančiai smagu. O koks keistas jausmas, kai prieina žmogus, paspaudžia ranką, sako, tai kas buvo ką tik, buvo labai gerai, jei atvirai, tikslios citatos nė nepamenu, aš nė žmogaus vardo nežinau, bet užtat pažįstu šitą jausmą, jau pažįstu. Jausmą, kai kažką padarai, kažką, kuo galbūt esi ne iki galo tikras, bet ką tau daryti yra gera gera, ir nuaidi, taip garsiai ir greit, toks didus, nors toks smulkutis masteliu, pripažinimas. Ir aš tokia dėkinga jums, taip noriu prieit ir apkabint jus. Ir aš taip ilgėsiuos tų ilgų valandų triukšme, muzikoje, būgnuose, gitarose. Tačiau tas ilgesys motyvuoja, motyvuoja išnaudot galimybes, dievaži, išnaudot, kaip įmanoma daugiau ir ryškiau, nes aš žinau, kad dar bus progų, dar bus progų čia. Ir mes vėl susitiksim. Ten pat. Tik bus dar smagiau.
Aš žaviuosi dar ir tavimi, kaip tu moki kurti meilę, ne vien dalinti, ne šiaip mylėti, bet kurti meilę, burti, užkalbėti, lyg spragtelėjus pirštais ore, vienu žodžiu, trim žodžiais, gabalėliu šokolado, laiškais, šviesiomis ramiomis akimis ar dar bet kokia smulkmena, materialia ar ne, ne taip jau ir svarbu.
O dar tie, kiti, kurie kartoja, kaip reikia daryti tai, ką mėgsti daryti, ką myli daryti. (Arba, planas B, jei nepavyksta šis, mylėti tai, kai darai). Ir aš jiems pritariu, sulinksiu galva, taip, iš tiesų. Dar kartą išnyra prieš akis idėja, kad kiekvienas kažkada buvo mažas, kiekvienas augo, toks idėjų katiliukas, kažką iš tų idėjų pasirinko, kažką atmetė, kažkurias iš galimybių išnaudojo, kažkurių - ne, susiformavo žmogus, bet, suprantat, visi pro tai praeina, visi gali pasiekt to, ko nori pasiekt (kol nori pasiekt), jei tik tiki, dirba, tiki, nesustoja, dirba, dirba, tiki. Tas begalinių galimybių momentas yra sunkiai suvokiamas, bet toks paprastas ir didingas. Galimybės. Beribės. Jei tik jų nori. Jei tik nori pakankamai įdėti pastangų į jų atsiradimą. Durys atsidaro. Nes kiekviena siena yra durys.
O kai jau darai, ką nori daryt, bet kartais pavargsti, kartais pabosta, būna, juk ne robotai esam, yra dar viena galimybė. Idėja. Išeitis. Kaip sakė V.B.: "Gali kiekvieną dalyką padaryti ypatingesniu, negu jis yra". Kam to reikia, paklausit? Kad gyventi būtų smagiau. Kad pastebėtumėt dangaus gylį ir pieno švelnumą, pajaustumėt muzikos virpesius savo kūne ir ramybę chaose, kalbant iš vienos pusės. Iš kitos pusės, kad susikurtumėt šventę vidury paprastos dienos. Nes kam laukti raudono skaičiuko kalendoriuje, kai gali pats pasiimti pieštuką ir taip jį nuspalvinti? Nusiteikimas, noras, ryžtas, požiūris, galų gale, o ne didžiai gerbtinos datos ar kažkieno nuomonė, štai kas, manau, svarbu, jei nori ko ypatingo. Nerašysiu jums, kad mūsų dienos kaip šventė, bet į kontekstą labai jau gražiai čia tinka. Ir tas šventiškumas, ir visa ko laikinumas, ir žavūs žmonės, ir visa tai, kas gera.
Kai praėjo pora dienų nuo mano kelionės, susipratau savo aplinkoje. Štai čia man pažįstamas kelias, antai - kambarys ir žmonės, klausiantys, na, kaip ten. Supratau, kad reikia kiek laiko, jog prisiminimai nurimtų, juk vargu, ar įmanoma ryte dar kramsnojus avietes ir vaikščiojus po milžiniškus žalius parkus, vakare jau bristi per sniegą ir labai užtikrintai dėl to jaustis. Viskas tampa prisiminimu, gražiu, beprotiškai šviesiu ir, svarbiausia, gyvu, tokiu, kokį galima pakartoti. Tiksliau, tokiu, kokio negalima nekartoti. Nežinau kaip ir kada, bet argi reikia žinoti. Turbūt taip ir su visu šituo emocijų milžinu, diena kita, ir visi tingūs švelnūs rytai, euforija vis sužybsinčios dienos, energingos popietės, tykūs, visai jaukūs vakarai ir šviesios naktys pataps tik prisiminimu. Mes linguosim galvom ir sakysim, taip, buvo, ir buvo gerai. Ir aš tikrai jums dar pasakysiu ačiū. Pažadėsiu (pažadu), kad toks ačiū šįmet nebus paskutinis. Kad prireiks ir dar vieno kito, juk būtų puiku.
Man truputį liūdna, šiek tiek smagu, esu laiminga, bet ir kiek bijau grįžt į kasdienybę. Tačiau kažkur neseniai skaičiau, kad kiekvieną dalyką gali padaryti ypatingesniu, negu jis yra, netgi kasdienybę, kuri ir taip ne tokia jau prasta. Nes juk patys ją kuriam, o kaip kitaip, jei ne gerai, reiktų atsiliepti apie savus kūrinius.
Ačiū už dar vieną šiltą ir jaukų rašinį... Buvo labai gera jį skaityti šį ankstų rytą :) Mano rytas praturtintas :)
AtsakytiPanaikintiIndre, nesijaučiu nusipelniusi tokių gražių žodžių už keletą pastraipų išlietų jausmų, ir vis dėlto dėkoju Tau, kad manąją dieną praskaidrinai :)) Tiek šilumos iš Tavęs sklinda.
AtsakytiPanaikinti