Truputis Budizmo: apie upelius ir nušvitimą

Ant palangės šokinėja maži ledo lašiukai, katė pramerkia akį, aš ilsiuos šalia, padėjus galvą ant knygos apie budizmą (Steve Hagen "Buddhism: plain and simple"). Aš esu ir katė, aš esu ir ledo lašiukai, aš esu ir knyga, nes nėra jokio aš. Tik realybė, gyvenimas, viena galinga srovė, nenugalimas vienis, kuriame mes visi, kuris esam mes visi. Nes, pavyzdžiui, kur prasideda knyga? Ar rašytojo mintyse? Bet jos juk sąlygotos kitų jo praeities įvykių. Sakysite, paprasčiausiai popieriuje? Bet popierius gaunamas iš medžių, medžiai gyvena vandeniu ir saule, o iš kur tas vanduo ir saulė? Galų gale, kažkas kažkada (jei tiksliau, Ts'ai Lun, antrame amžiuje) išrado popierių, o Gutenbergas išrado spausdinimo būdą, ir taip toliau, ir panašiai. Viskas susipynę - išradimų idėjos, gamta (vanduo, saulė, medžiai), žmogus, taip susipynę, kad vargu ar gali pasakyt, kur prasideda vienas ir baigiasi kitas, kaip keistai tai beskambėtų. Viskas susiję ir susaistyta, tiksliau, yra viena nenutrūkstanti srovė, srautas įvykių, judesio ir pokyčių. Nes jokia pasaulio detalė nėra tokia pat bėgant akimirkoms. Visa kinta, ir kinta nuolat, mainosi, nors mes ne visad tai pastebim, ne visad pripažįstam, bet čia jau turbūt mūsų suvokimo trūkumai (privalumai?). Ir dėl to labai smagu visą tą kitimą matyti. O tam, kad galėtumėm matyti, reikia atsimerkti. Iš tiesų, žodis see kartojamas bene kiekviename šios knygos puslapyje. Iš pradžių įdomu, vėliau į tuos atsikartojimus imi žiūrėt kreivai, o tada supranti, kad tai tik į naudą. Nes įtikina. Paaiškina. Parodo, kaip viskas paprasta. Nes jei galvosi, kad yra sudėtinga ir nepasiekiama, niekad nepasieksi. Taip paprastai. Tiesiog matai pasaulį, jauti jį, esi jame, gyveni, neforsuoji gyvenimo, bet žengi ir žengi šviesia galva, kiek įmanoma labiau. Ne tik matai, bet ir neignoruoji to, ką pamatai, neignoruoji to, ką supranti, ką žinai. Ir tada pajauti tą keistą vienybę su pasauliu, nes tu ir esi pasaulis, ir dėl to nėra ko bijoti, nėra ko nerimauti. Nes apskritai, dauguma mūsų minčių ir realybė išsiskiria, dauguma minčių yra tik idėjos, sąvokos, koncepsijos, bet jos nebūtinai atitinka realybę (tą gyvą, kvėpuojančią ir alsuojančią, esančią dabar ir čia) , tad dar vienas dalykas - atvert akis ir nesibaimint to, ką pats sukūrei (kaip dažnai nervinamės dėl to, kas neįvyko, ar dėl savo pačių iškeltų standartų/norų/tikslų, kurių mums nė nereikia? Tai yra, kenčiam nuo dalykų, kurie nė neegzistuoja, o yra tik mūsų galvose, mūsų pačių intencija atsiradę). Nesibaimint, nes supranti, kad viskas ateina išvien: šviesa ateina su tamsa, gyvenimas su mirtim, imdamas vieną, gauni antrą dovanų ir negali atsisakyt. Taigi, tuo pačiu ir negali pasiimt vien "gėrio" ar "blogio", nes viskas yra sumišę į viena (ir šviesa, ir tamsa), taip, kad paprasčiausiai negali atskirti. Džiaugsmas netrunka amžinai, o liūdesys praeina. Vien ta apsimestinė stabilumo iliuzija sukelia tiek neigiamų emocijų - įsivaizduojam, kad viskas truks, kaip norim, kad truktų, amžinai. O tereikia suprast, kad niekas nestovi vietoje. Bus ir geriau, ir blogiau, ir dar kitaip, bet, viena aišku - tikrai nebus sustingę, stabilu ir nuspėjama. Ir tai natūralu, nes viskas nuolat keičiasi. Mainosi, nesustoja. (Aš bandau viską įsivaizduot - vėlgi, tik įsivaizduot - kaip vandens upeliuką, tokį ryškų, žvilgantį saulėj, kiekvieną sekundę vis kitu kampu, vis kitom spalvom, nepaliaujantį judėti. Su nenusakoma galybe vandens lašelių savyje, tarp kurių nėra jokių regimų tarpų, jokios pradžios ir pabaigos - vieną, judantį, gyvą.) Juk tuo ir žavus pasaulis - besikeičiantis, kas akimirką vis kitoks, gyvas, alsuojantis, vienas organizmas, vienas. Ir jei tik atidžiau įsižiūrėtumėm, pasistengtumėm pamatyti, kas slypi jame, mumyse, mūsų akys nušvistų. Taip greit, paprastai ir neskausmingai.