Don't you ever tell me that you can't do something

Įkvėpti gyventi gali banalus holivudinis filmas su laiminga pabaiga. Paskatinti pagaliau susiimti gali giedras dangus ir saulės šviesa. Padėti atrasti motyvaciją tikrai gali keliolikos minučių video internete. Mažos mažos detalės, nes visi jas interpretuoja skirtingai. Kažkas gražioje filmo pabaigoje įžvelgia save, kažkam saulės šviesa - tai pagaliau atėjęs aiškumas. Skirtingos interpretacijos, skirtingos reakcijos lemia skirtingas būsenas. Nes kai kam dieną praskaidrina netikėtas skambutis iš seno draugo, kitam reikia gerokai daugiau. Arba, būna, prisimeni praeitį, vaikštai prieš dešimt metų mintais takeliais ir šypsaisi, nes pamiršai visa, kas tuokart nutiko blogo, atsimeni tik gėrį. Mes kiek linkę idealizuoti praeitį. Šiek tiek to idealizavimo būtų visai neblogai pritaikyt ir dabartyje, nemanot? Nekalbu apie rožinius akinius, tiesiog apie šiokį tokį vertinimą gėrio, priėmimą sudėtingesnių dalykų. Supratimą, kad būna visko ir dėl to gražius dalykus reikia labai vertinti. Ir pasistengti matyti, žinoma, kad turėtum ką vertinti. Nes suvokti dabartį gali labai skirtingai. Tas pačias nelaimes suvokt gali labai skirtingai. Vienas netekęs kažko labai svarbaus gali pult į paniką, begalinį liūdesį ir apatiją. Kitas gali tai priimt kaip iššūkį kažko geresnio ieškojimui, savo jėgų išbandymui ir netgi jausti savotišką malonumą. Dieve, kaip žaviuosi tokiais žmonėmis. Nes laikas bėga labai greit, diena prie dienos, dar viena diena, ir štai praėjo keletas metų, akies mirksniu, vieninteliu. Bėga magiškai greitai, nes viskas kartojasi. Na, darbas, namai, miegas, mokslas, namai, suprantat. Viskas atminty nugula į vienodus raštus. O jei įtraukti save į ką įvairesnio, kas, pasak atminties, verta atsiminimo, vaizdas tampa margesnis. Ir tuomet atmeni šį tą daugiau nei darbus ir mokslus. Ir pats pradedi jaustis geriau. Nes atrandi kažką naujo, nes įsijauti į tas veiklas, pamiršdamas viską aplink, pamatai, kiek daug gali pats, koks spalvotas pasaulis, jei tik peržengi slenkstį. O būna, kad tai užmiršti ir užsikonservuoji viduj, mąstydamas, kad už lango - nieko naujo. Nors už lango - visas pasaulis. Kuris, žinoma, yra ir jūsų viduj, bėgdamas laukan vargu ar pabėgsi nuo savęs, bet padėti susivokti tai gali. Nes būna veiksmai ir būna atoveiksmiai, ką mes kartais pamirštam. Kartais mažutė smulkmenėlė gali grįžti atgal dievišku grožiu, ir atvirkščiai, apdairumas gali atsigręžti prieš mus. Dėl to harmonija tarp norų, svajonių, siekių ir realių veiksmų yra tokia svarbi. Vidinė ramybė, jausmas, tylus balsas, sakantis, kad viskas yra visai gerai. Jei netikit manim, patikėkit Will Smith, kuris nepaliauja tvirtinęs, kaip svarbu daryti tai, ko trokšti. Ir kaip svarbu daryti tai, ko velniškai bijai. Nes baimių atakavimas išeina į naudą. Nes meilė savo darbui išeina į naudą. Arba Robin Williams ir Matt Damon, sukūrusius pasakiškus dialogus "Good Will Hunting", kuris taip pat skatina neleisti baimėms užvaldyti savęs, skatina atsiverti pasauliui, nebijoti ir tikėti žmonėmis. O tokios idėjos, ypač pastaroji, skamba kiek naivokai mūsų laikų kontekste, ir vis dėlto, to nereiktų ignoruoti. Viena teta prieš porą savaičių pasakė, kad šiuolaikiniame pasaulyje iš tiesų egzistuoja burtų lazdelės. Nes gali pasiekti visko. Suvokimas - pirmas žingsnis. Ir niekad nepaliaut ieškojus, kaip sakė Steve Jobs. Ir niekad nepamiršt, kiek daug gali maži žingsneliai, kasdien padedant vieną plytą tobulai ir taip per keletą metų pastatant puikią sieną, kaip sakė Will Smith. Ir dar pridūrė tai, ką kartą pasakė jo tėtis : "Don't you ever tell me that you can't do something". Nes kasdien dėdamas po vienintelę plytą atidžiai, nuoširdžiai ir rūpestingai, ilgainiui išauginsi nuostabią sieną. Kasdien rūpindamas gėlėmis ir pasodindamas po vieną mažutėlę jų, ilgainiui turėsi pasakišką sodą. Kasdien stengdamasis dėl savęs ir tų, kuriuos myli, nė nepajusi, kokią laimę išauginai. Iš lėto, paprastai, užtikrintai.