Cloud Atlas: iliuzijos, saitai ir vienybė

" - There is a natural order to this world, and those who try to upend it do not fare well. This movement will never survive, if you join them you and your entire family will be shunned. At best you will exist at pariah to be spat at and beaten, at worse to be lynched or crucified. And for what, for what, no matter what you do it will never amount to anything more than a single drop in a limitless ocean. 

- What is an ocean but a multitude of drops?"

Kiekvienas žmogus - svarbus. Ir svarbūs jo sprendimai. Nes įtaką darom ne vien savo gyvenimams. Bent jau taip teigiama "Cloud Atlas" filme, unikaliam pateikimu, mat tie patys aktoriai vaidina skirtingus personažus, padėdami žiūrovams susivokti, kas yra kas ir kas su kuo sietina. Čia matoma ir praeitis, ir šių laikų pasaulis, ir ateitis. Gyvenimai, nors skirtingi, bet velniškai panašūs detalėm. Problemom. Visada yra mažuma žmonių, kurie mąsto, atrodo, elgiasi kitaip. Yra kitokie. Kiekvienoje filme vaizduojamoje laiko plotmėje gausite bent po vieną pavyzdį. Istorinį, ar dar tik tapsiantį tokiu. Svarbi ir baimė, baimė, kaip emocija, yra velniškai galinga, bet žmogus turi išmokt ją nugalėt. Neklausyt balso, šnabždančio į ausį. Ir tikėt ta idėja, kuria tiki. Veikt, net jei veiksmai yra pasmerkti nesekmei. Jei prisijungs daugiau žmonių, atsiras daugiau veiksmų, daugiau pastangų... Vandenynas prisipildys milijonais lašų. Vienas žmogus irgi karys. Ir dar koks.

"I have a dream" kartą sakė toks karys, vardu Martin Luther King. Kovojęs už lygybę žmonių, lygybę, kuri dabar atrodo savaime suprantama, bet tuo metu, prieš pusamžį, turėjo būt iškovota. Kai žiūriu jo kalbas, šypsausi, nes manau, kad jo svajonės, bent didžiąja dalim, yra išsipildžiusios. Ar pildosi. Ir esu laiminga, kad yra laimingi jie. Nes mes visi - susiję. Nes aš galiu jaust kitą žmogų. Kuris šalia, mano glėbyje, už keleto metrų, už tūkstančių mylių. Mes esam surišti. Ir kartais tas vienybės jausmas persmelkia, apima visą esybę ir rodos, kad pasaulis nušvinta. "All is so perfectly, damnably well. I understand now, that boundaries between noise and sound are conventions. All boundaries are conventions, waiting to be transcended. One may transcend any convention, if only one can first conceive of doing so. Moments like this, I can feel your heart beating as clearly as I feel my own, and I know that separation is an illusion. My life extends far beyond the limitations of me." Žmonės gimsta, žmonės miršta, žmonės palieka įspaudą. Nuotraukas, laiškus. Prisiminimus. Pasakojimus. Ir kartais, net jei žmogus nebėra gyvas (kaip tą gyvybę suvokiam), jis gali prabilti. Pakelti dvasią. Įkvėpti veikti. "Even if I knew that tomorrow the world would go to pieces, I would still plant my apple tree." — Martin Luther King.

Pasaulis kartais atrodo nepažįstamas, o tu jame - svetimas. Ir silpnas. Ir surakintas baimių. Baimių įsileisti kažką naujo, pripažinti kitokią tiesą, išdrįsti pasipriešinti ir įstumti save į pavojų, bet kovoti už kitą žmogų ar idėją. Ir didžioji dalis šių baimių natūralios, evoliucija pagrįstos (mat, pavyzdžiui, suvalgęs nematytos rūšies vaisių gali ir nebepabust, tad verčiau valgyt tik žinomus), nepažįstami augalai - gyvūnai - reiškiniai - žmonės gali žeisti. Bet mes pasikeitėm nuo prieš amžių amžius gyvavusio žmogaus, bijojusio suvalgyti kitos rūšies vaisių. Jau kurį laiką gyvenam visai kitaip, pasivadinę Homo Sapiens, išsivystę į specifinius kūnus ir specifines smegenis. Gyvenantys jau keliasdešimt tūkstančių metų. Lašelis visatos masteliu, bet amžinybė - mūsiškiu. Matot, perspektyvos skiriasi - taškelis visatoje mums - visas pasaulis. Pačioje  visatoje mes - dulkelė. Dėl to mažas veiksmas, iniciatyva, darbas, gali virst didingu, vos pažvelgsim kitu masteliu. Mes gyvenam visuomenėje, pasaulyje, kur priklausom vieni nuo kitų. Vienaip ar kitaip. Ir dėl to negalim ignoruot smurto, bet kokios formos diskriminacijos, apgaulės. “Love and compassion are necessities, not luxuries. Without them, humanity cannot survive." - Dalai Lama. Ir turbūt čia nė nereikia logikos, mąstyt kodėl, tiesiog jausti, atjausti, išjausti. To pakanka. Saugoti kitus žmones. Ir jausti už juos, kaip už save, bent pamėginti. Tuo pačiu, nešti atsakomybę už savo veiksmus, suvokti, kad žodžiai ar darbai gali turėti įtakos kitiems, teigiamos ar neigiamos. Ir siekti teigiamos įtakos - tiesioginės pagalbos, padrąsinančio žvilgsnio ar užrašyto žodžio būdu. Laimė yra prisidėti prie kito laimės. Ar sumažinti kentėjimą. Ar leisti žmogui suprasti, koks jis svarbus ir reikalingas, net jei to šiuo metu pats negali pamatyti. Laimė yra saitai, aktyvūs saitai su kitais žmonėmis.

Negalim vieno žmogaus laikyti vertingesniu už kitą. Lygybėje yra mūsų stiprybė ir vienybė. Be išankstinių nusistatymų ir kaltinimų, be aplinkos ignoravimo, be atsiribojimo nuo kito žmogaus. Ir kai "Cloud Atlas" advokatas pasakė vergui, kad ei, mes gi tokie skirtingi, kaip mes galim būt draugais, tas parodė į judviejų akis ir tarė - tai viskas, ko mums reikia. Ir tai tiesa. Ryšys akimis, rankomis, buvimu kartu mintimis, kuo tik norit, jau yra ryšys tarp žmonių. Ir jo užtenka. Nes mūsų gyvenimai mistiški, multidimensiniai, jei leisit taip išsireikšt, neaišku, kur prasidedantys ir kur pasibaigiantys. Beribiai. Susipynę. Neperskiriami.

Taigi, "Cloud Atlas". Tai filmas, leidžiantis nert iš ekrano į savus pamąstymus ir projektuot idėjas juose. Filmas, dovanotas "The Matrix" kūrėjų, tad ta kitokio pasaulio, iliuzijos griovimo mintis čia vėl gyva ir įrodinėjama. Filmas su fantastikos, trilerio, komedijos, dramos, romantikos elementais. Nuostabiai nufilmuotas - malonumas akims. Su be galo gerai žinomais aktoriais. Ir tikrai kokybiška medžiaga apmąstymams. Sakyčiau, vienas geriausių šių metų filmų (degu noru perskaityti knygą, pagal kurią jis pastatytas).

"Pusė šių žodžių tikrai neišlaisvins proto, pusė šio proto seniai nebeieško žodžių..." - D.R. "Tamsioji mėnulio pusė".