The Oscars 2013

Nauji metai, nauja "Oskarų" ceremonija, nauji atradimai. Siūlau kartu pažvelgti į keletą šįmet nominuotų "Oskarams" filmų bei jų pergalių.

"Silver Linings Playbook" - nuoširdumu žavinti juosta, nominuota aštuoniems "Oskarams" (Bradley Cooper nominuotas kaip geriausias pagrindinis aktorius, Robert De Niro - kaip geriausias antraplanis aktorius; Jennifer Lawrence nominuota kaip geriausia pagrindinė aktorė, tuo tarpu Jacki Weaver pretenduoja į geriausios antraplanės aktorės apdovanojimą. David O. Russell nominuojamas geriausio režisieriaus bei adaptuoto scenarijaus autoriaus nominacijose, o pats filmas dar gali būti apdovanotas geriausio redagavimo bei geriausio metų filmo srityse)  Dar rudenį buvau užmetus akį į šio filmo aprašymą ir jau tada pamaniau, kad jis turėtų būt labai neprastas, bent jau mano skoniui. Neklydau. Pirmiausia, ryškus paprastumas. Į galvą kilo mintis, maždaug, negi toks filmas gali susikraut tiek "Oskarų" nominacijų? Bet kai imi nagrinėt po gabalėlį (vaidybą, režisūrą, scenarijų), suvoki, koks profesionalus darbas atliktas. Pats scenarijus pasakoja apie vyrą, grįžtantį iš psichiatrinės ligoninės ir bandantį susigrąžinti prarastą žmoną. Tačiau norėdamas palaikyti ryšį su ja jis turi prašyti pagalbos vienos kaiminystėje gyvenančios merginos ir mainais pasižada jai kartu šokti viename šokių konkurse. Į galvą ateina du filmai - "It's Kind of a Funny Story" ir "Dirty Dancing". Kažkas tarp šių dviejų ir yra šis filmas. Ne tiek turiniu, kiek emocija. Pozityvus, bet ne saldus, lengvas, bet prasmingas, intelektualus ir siūlantis daug neprastų idėjų. Dažnai neaišku, kas šioj visuomenėj serga, o kas yra sveikas, koks požiūris - sveikintinas, o koks - vengtinas. Bent jau stebint šią juostą rodos, jog viskas gerokai susivėlę. Tad filmas ne tik malonus, bet ir sveikas, sakyčiau. Tikiuosi, "Oskarų" jam bus nepagailėta.

Laimėjo "Oskarą": Jennifer Lawrence tapo geriausia metų pagrindinė aktorė.

"Life of Pi" - įspūdingas filmas apie išlikimą, pelnęs net 11 "Oskarų" nominacijų (už režisūrą, kinematografiją, vaizdo efektus, adaptuotą scenarijų, filmo redagavimą; net keletą - už muziką, vienas jų - geriausia originali daina. Taip pat šis filmas pretenduoja tapti geriausia metų juosta) Iš pradžių kiek baidžiausi šio filmo, mat maniau, kad visas jis - žmogaus ir tigro draugystė su daug nenatūralių efektų. Ne. Labai gražus įvadas į visą istoriją, Pi vaikystė. Vizualiai, ypač ta filmo dalis, buvo absoliučiai tobula. Kita dalis - jūroje - taip pat per daug nenusaldinta, nors yra kur šypsotis ir nusijuokt. Tokia spalvota fantastinė istorija su gražia pabaiga. Ar tai tiesa - rinktis jums.  Mane šis filmas pakerėjo savo daugialypumu, humoro jausmu, vaizdais, spalvom ir emocijų gausa. "Above all: don't lose hope."

Laimėjo 4 "Oskarus": už kinematografiją, režisūrą, muziką bei vaizdo efektus.

"The Impossible" - tikrais įvykiais paremta drama, kurios pagrindinė aktorė Naomi Watts nominuota "Oskarui". Ar dar pamenat 2004 metais praūžusį cunamį? Būtent apie jį ir pasakojama šiame filme - tai vienos šeimos istorija, kai jiems atvykus praleisti Kalėdų Tailande, užklupo viena tragiškiausių gamtos stichijų. Nebežinia, kas lieka gyvas, o kas - nebe, šeimos nariai ieško vieni kitų, bando patys išlikti ir padėti kam gali. Nedažnai žiūriu tokio stiliaus filmus, tad šis strigo gan giliai ir tikrai paliko ryškų įspaudą mintyse. Tiesa, keistai atrodė nuo pat pirmų akimirkų vandenyno kaip grėsmės vaizdavimas, užleidus baugią muzikėlę. Gera įvestis, tačiau kiek per akivaizdi ir kartais net pašaipią šypseną kelianti. O šiaip jau - neprasta juosta su sprogstančia kulminacija ir pelnyta atomazga. Mes esam laimingi, kad turim vieni kitus.

"Moonrise Kingdom" - kaip visada nepakartojamas Wes Anderson darbas, už kurį jis nominuotas "Oskarui" kaip originalaus scenarijaus autorius. Vos prasidėjus filmui, pajauti išskirtinę Wes Anderson ranką ir akį. Kadangi ne taip seniai žiūrėjau "The Royal Tenenbaums"  veikėjų elgesys, pati šios kino juostos estetika jau buvo pažįstama ir sava. Jau nekalbant apie puikiai pažįstamus aktorius: Bruce Willis, Edward Norton, Bill Murray ir kitus. Kiekviena detalė ekrane, rodos, įgauna savo prasmę, turi savo vietą, kiekvienas žodis tik dar geriau išreiškia prasmę ir bendrą atmosferą. Koncentruotas filmas, sakyčiau. Apie ką gi, galų gale? Apie skautų stovyklą ir berniuką, pabėgusį iš jos, šeimą ir mergaitę, pabėgusią iš namų, policininką, Nojaus arką, kairiarankių žirkles, muziką, tapybą, santuoką ir magišką galią matyti toliau, nei kiti. Itin estetiška, itin ryški kino juosta, meno kūrinys, net kiek primenantis spektaklį. Kokybiškas kinas.

"Beasts of the Southern Wild" - neįprasta juosta apie neįprastą gyvenimą, nominuota keturiems "Oskarams" (mažoji Quvenzhané Wallis pretenduoja tapti geriausia pagrindine aktore, taip pat šis filmas nominuotas geriausio adaptuoto scenarijaus, geriausios režisūros (Benh Zeitlin debiutas) bei geriausio metų filmo srityse). Tai istorija, pasakojama šešiametės mergaitės vardu Hushpuppy. Visas pasaulis tampa kiek pasakiškas, su priešistoriniais mitiniais gyvūnais, nykstančiais ledynais, čia pat tvindančiais namus, ir seniai ją palikusia mama, kuri, rodos, yra šalia. Tai puikus filmas visom plotmėm. Tiesiogine tėčio ir duktės santykių, savęs tapatinimo su savo žeme, fantastinių elementų grožiu, vidinės kovos išraiška. Įspūdingas momentas, kai tie milžiniški mitiniai gyvūnai artėja, o mergaitė įveikia savo baimę, stoja prieš juos, stoja prieš savo baimę. Ir nuo tos akimirkos jie lieka jos valioje, baimė lieka pačios mergaitės valioje. Šviesu, skaidru, vertinga. "I see that I am a little piece of a big, big universe, and that makes it right."

"Les Misérables" - pagal garsųjį Victor Hugo romaną pastatytas miuziklas, nominuotas aštuoniems "Oskarams" (Anne Hathaway nominuota kaip geriausia antraplanė aktorė, Hugh Jackman - kaip geriausias pagrindinis aktorius, taip pat skirtos nominacijos už geriausią originalią dainą ir kitus su garso takeliu susijusius pasiekimus, kostiumų dizainą, net aktorių kosmetiką bei šukuoseną ir, galiausiai, - šis filmas pretenduoja tapti geriausias šįmet). Nesu didelė muzikinių filmų mylėtoja, tačiau šis, turiu prisipažint, visiškai papirko ir drąsiai sakau, kad mano akimis - tai vienas geriausių šiųmečių filmų. Taip, kostiumai, dekoracijos, visa vizualinė dalis - įspūdinga. Vien jau mąsteliai yra kvapą gniaužiantys. Bet emocinė dalis - dar ryškesnė ir stipresnė. Dėl to labai palaikau Anne Hathaway ir Hugh Jackman jų nominacijose, nes abu savo vaidmenis perteikė pasakiškai, ypač - Anne Hathaway. Atrodytų, kad tos ilgos dainavimo scenos gali būti nuobodžios, bet jos vietomis tampa netgi įdomesnės, nei veiksmo epizodai - vėlgi, dėl tos pačios itin išreikštos jausminės pusės. Tad net jei miuziklų nemėgstat - suteikit šansų šiam. Pabandyt verta.

Laimėjo 3 "Oskarus": Anne Hathaway pripažinta geriausia antraplane aktore, taip pat filmas pripažintas geriausiu aktorių kosmetikos bei šukuosenos ir garso takelio srityse.

"Brave" - istorija apie užsispyrusią raudonplaukę princesę, nominuota tapti geriausiu metų animacinių filmu. Visas pasakojimas grįstas šeimos santykiais. Vaizduojama mergaitė, besimokanti valdyti savo laisvę ir atsakomybes, o labiausiai - santykius su šeima. Rodoma ir rūpestinga mama, ir darbais užsiėmęs geraširdis tėtis, ir trys velniškai žavūs broliukai-trynukai. Tipiška pasakų struktūra - konfliktas, neatsakingas veiksmas, bandymas tai atitaisyt ir atomazga. Tačiau detalės nėra tokios nuobodžiai girdėtos, kaip tik - ryškios ir įspūdį galinčios palikti ne tik vaikams, bet ir tėvams (ne veltui tai "Pixar" ir "Disney" kūrinys). Graži pasaka, skatinanti nuoširdžius šeimos satykius ir iniciatyvą pačiam kurti savo gyvenimą.

Tapo geriausiu metų animacijos filmu.

"ParaNorman" - "Coraline" kūrėjų darbas, gavęs geriausio metų animacinio filmo nominaciją "Oskarui", kaip ir jo pirmtakė "Coraline". Ši animacija pagyrų nusipelnė ne vien už smagius personažus ar juokelius, bet ir prasmingą filmuko potekstę. Pagrindinis veikėjas - berniukas, kitoks, nei kiti, kitoks, nes mato mirusių žmonių dvasias. Vieną naktį dvasios sukyla, o tarp jų, - ir seniai mirusios raganos siela. Žmonės bijo raganos, bando apsiginti nuo kitų dvasių, nė nesustodami susimąstyti, nuo ko jie ginasi, ar dvasios tikrai puola. Galbūt nėra nuo ko gintis, tik nuo savo baimės ir nežinojimo. Labai graži kulminacinė pokalbio scena, atradimas, kad žmonės, kurie atrodo tolimi, pikti ar kitaip nepriimtini, yra labai panašūs į mus ir tik empatijos trūkumas bei leidimas įsigalėti baimei mus skiria nuo jų. Graži istorija su puikiu veiksmo ir prasmės santykiu, tinkama ir vaikams ir jau kiek paaugusiems. Dėl to slapta tikiuosi, kad būtent šis animacinis pasakojimas bus apdovanotas "Oskaru".

"Paperman" - dailus Disnėjaus kūrinys, pretenduojantis gauti "Oskarą" kaip geriausias metų trumpametražis animacinis filmas. Septynios minutės apie atsitiktinumus, akimirkos žavesį ir kasdienybės ypatingumą. Tiesą sakant, eidama žiūrėti "Wreck-It Ralph" itin džiaugiausi, kad prieš šią animaciją pamatysiu ir "Paperman". Lūkesčiai išties pasiteisino, nes filmas pavergia paprastumu, skaidrumu, minimalizmu. Daug laiko neužima, tad tikrai rekomenduoju peržiūrėt.

Tapo geriausiu metų trumpametražiu animuotu filmu.

"Wreck-It Ralph" - istorija apie vieno žaidimo piktojį herojų ir jo norą blogiuku nebebūti (nominuota "Oskarui" kaip geriausia animacinė juosta). Jis imasi žygių, kad gautų auksinį medalį ir taptų gerbiamas bei mylimas savo žaidimo draugų, tačiau, žinoma, atsiranda daugybė kliūčių, kurios virsta nuotykiais, įsivelia kiti veikėjai, ir, na, prasideda visas filmuko smagumas. Jei išmanot senuosius (ir dabartinius) kompiuterinius žaidimus ir jų herojus, šis filmas - vienas malonumas. Jei ne - taip pat rasit kuo pasidžiaugt. Tai juosta apie savitumą, pasitikėjimą, apie svajones. Puiki vaikams, ne itin nuobodi ir kiek paaugusiems.

"The Master" - solidi, kiek gluminati drama, nominuota trim "Oskarams". (Joaquin Phoenix pretenduoja tapti geriausiu pagrindiniu aktoriumi, Philip Seymour Hoffman bei Amy Adams - geriausiais antraplaniais aktoriais). Veiksmas sukasi ties karo veteranu, atsitiktinai patekusiu į paslaptingos bendruomenės ir jos lyderio globą. Pati juosta susukta išties meistriškai - galima atsekti detalių atsikartojimą skirtingose filmo dalyse, pavyzdžiui, prožektorių ir fotografijos motyvą. Philip Seymour Hoffman man primena "Synecdoche, New York", taip pat ir filmo atmosfera panaši - lyg ir viskas paprasta, akivaizdu, bet tuo pat metu jauti, kad kažkas nuo tavęs slepiama, kažkas čia neaiškaus. Tiesa, aiškaus darbo iš "Magnolia" kūrėjo ir nesitikėčiau. Nors kai kurios idėjos išsakomos itin tiesiai, pavyzdžiui, kaip ši, kurią pavadinčiau esmine šios juostos kontekste: "If you figure out a way to live without a master, any master, be sure to let the rest of us know, for you would be the first in the history of the world." Tad interpretuot visą juostą galima visai plačiai. Sakyčiau, kiekvienas žmogus gali būt  The Master. Pritartumėt? Beje, ir filmo stilius - puikus. Skaidrūs, ryškūs kadrai, įdomus jų pateikimas. Kokybiška juosta.

Ryškaus kino!