Aplink Veneciją: Corvara

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Ir vėl į kalnus! Praeito penktadienio popietę taip džiugiai pabėgome nuo Venecijos karščio į Dolomitinių Alpių vėsą. Tiksliau -  į miestelį pavadintą Corvara. Kelias ne toks jau ilgas - kiek daugiau nei dvi su puse valandos, ir vos pravažiavus lagūną horizonte ima ryškėti kalnų siluetai.

Kitas rytas spindi saule ir melsvu akmeniu, apsivėlusiu rytiniais debesim, ir keliamės į viršukalnę, kur būtų galima kurti Milkos reklamas, mat alpinėse pievose ganosi rusvos karvutės, tarp pūkais virtusių pienių ir rausvų dobilų, bet tuo kalnų romantika nesibaigia, mat viršukalnės restorano savininkas pakviečia mus vakarienės, tad besileidžiant saulei jau visureigiu kylam į tą patį kalną, ir man sako, kad pamatysiu gražiausią saulėlydį savo gyvenime, fone skamba roko istorija ir senas geras džiazas, ir man pasakoja apie lenktynes automobiliais nuo Paryžiaus iki Pekino, ir apie gurmaniškus sūrius, ir apie dar velniai žino ką, mat kalba iš anglų virsta italų, o prie tokių metamorfozių aš jau įpratau, tad tiesiog turiu kelias minutes apsidairymui aplink. Vos grupelė žmonių kelių kilometrų aukštyje, aplink nugeltę kalnai ir iš debesų išnyrantis mėnulis. Ir tą akimirką dilgteli laimė.

Po kitos aušros kylam į dar puikesnę viršukalnę, kurios grožis rodosi net šiek tiek netikras, pievom ir sniegu, net debesys skaistesni už įprastus, taigi, savotiška utopija veriasi prieš akis (kurios pavyzdį galite išvysti virš šio teksto). Vėl ta pačia tvarka rikiuojasi sūriai, pasta, vynas. Miško grybai, krienai, spanguolių uogienė - ypatingas kalnų maistas, sako, o man visa tai tiesiog primena namus. Primena pozityviai, gal net be liūdesio. Gal.

Kas keisčiausia, per trejetą dienų pasiilgau Venecijos. Mąsčiau, ką reikia nuveikti grįžus, ir jau pats žodis "Venecija" nuskambėjo galvoje it svetimkūnis. Nes tai nėra sinonimas namams. Bet grįžti gera, kad ir į tokią kaitrą. Turbūt tiesiog gera turėti vietą, į kurią gali grįžti.