Kaip išgyventi svečioje šalyje

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Kelionėmis užpildyti yra bene visi must do before you die sąrašai bei dažno žmogaus svajonės (kam neteko pavydžiai nužvelgti travel channel vedėjų, besibastančių po kalnus, didmiesčius ar džiungles?) Savaitė svetur gali įkvėpti dirbti likusius metus (belaukiant kitos kelionės). Bet kartais išvykos užsitęsia kiek ilgiau. Iki mėnesio, pusmečio, metų. Rodos, tai puiki galimybė patirti autentišką krašto gyvenimo būdą, bet praėjus kuriam laikui aplinkos žavesys blėsta, o namų (ir artimųjų) ilgesys braunasi į kasdienius išgyvenimus vis dažniau. Jau tris mėnesius gyvenu Venecijoje, ir nors šis faktas dar nepaliovė stebinti manęs pačios, meluočiau, jei sakyčiau, kad niekad nenorėjau pagreitinti laiko tėkmės iki grįžimo namo. Nuo pat pradžių ieškojau būdų šią patirtį paversti kuo įspūdingesne. Pastaruoju metu - ypač. Tad noriu pasidalinti su jumis mintimis, kurios padeda man gyventi ir išgyventi čia laimingai. Nė nesvarbu, ar nauja šalis yra jūsų darbo, studijų ar kelionių erdvė - visada yra būdų, galinčių praskaidrinti kiek pakitusią kasdienybę.

Pirmas ir svarbiausias veiksmas, bent mano akimis, yra kasdienis išėjimas laukan. Keliauti aplink miestą. Tyrinėti aplinkinius rajonus. Klausytis naujos kalbos (kaip kokio keisto muzikos žanro). Stebėti, kaip gyvena vietiniai ir išgyventi miestą, išties jį pažinti. Ir tai padaryti gali būti daug sudėtingiau nei skamba. Nes kartais esi pavargęs - po darbo, po studijų, po abiejų kartu sudėjus, po bemiegės nakties. Ir rodosi, kad reiktų pailsėti namie. Bent šiandien. Bent šiandien, esu pastebėjusi, yra linkęs užsitęsti. Tiek, kiek tik leisit. Juolab, kartais aktyvesnis poilsis yra net veiksmingesnis. Ir galbūt geriau jausitės po susitikimo/išvykos/įrašykitkąpatys, nei po gulėjimo lovoje. Tereikia pabandyti. Tai dažnai suveikia ir man - kaip ir nesinori niekur eit, bet dažniausiai išėjus į miestą nesigailiu. Išvykus kur toliau - juolab. Privalu išnaudoti progą pakeliauti apsigyvenus nepažįstamame mieste. Kas žino, kada vėl čia sugrįšit. Naują aplinką galima sieti ir su mėgstamais hobiais - skaityti krantinėje, piešti senovinius pastatus, bėgioti, fotografuoti, kas tik jums ateina į galvą. Daryti tai, ką daro vietiniai (dviračiai, plaukiojimas, tai, ką pastebit). Dažnai pats miestas siūlo naujas veiklas - išnaršykit siūlomus muziejus, parkus ir aikštes, galerijas ir kavines. Galimas daiktas, kad rasit ką įdomaus ir artimo. Arba, dar geriau, susipažinsit su naujais žmonėmis.

Taigi, antra, - žmonės. Naujos pažintys yra puikiausias kelias pažinti naują kultūrą - vien ko vertos bendros vakarienės, mano atveju, su italais - verta! Taip pat išgirsti istorijų apie kraštą iš vietinių lūpų - turėjau ne vieną diskusiją apie Italijos politiką bei švietimo sistemą, kas keisčiausia, tokių pokalbių metu geriausiai supranti, kokie mes visi panašūs. Jie burba dėl vyriausybės sprendimų ir kokybiško kino stygiaus, stengiasi, kad vaikai patektų į geresnį darželį ar mokyklą. Keliasi, eina į darbus, ilsisi. Bendrų aibių tarp jie ir mes begalė. Tereikia jų ieškoti, o atradus - ant jų statyti santykius. Mėgstu vietinių klausti, kokia jų mėgstamiausia vieta mieste. Ir ten apsilankyti. Keliauti kartu su jais taip pat smagu. Galbūt atrasit kokį neturistinį šeimyninį restoranėlį ar pamirštą kultūrinį paminklą - dauguma žmonių savo miestą pažįsta ir džiaugiasi, galėdami jį aprodyti, tad su tokiais pasiūlymais sutikti verta. Ir tai ypač padeda bandant susidoroti su namų ilgesiu - bent kelių pažįstamų turėjimas. Kartais nereikia nė pažinojimo - užtenka bendravimo. Nežinau kodėl, tačiau bent jau čia, Venecijoje, žmonės mėgsta užkalbinti. Turistai prašo pagalbos susigaudant žemėlapyje, ir padėti gera, dar persimesti keliais žodžiais su jais apie tai, iš kur keliauja ir kaip jiems tai sekasi. Vietiniai klausia, iš kur esu, mat kalbu angliškai, o ne itališkai (toliau - linksėjimas atpažinus Lietuvos vardą ir istorijos diskusijos). Vienas senyvas šunis kas rytą vedžiojantis italas, su kuriuo susipažinau turbūt liepą, vis pagiria mano italų kalbos progresą (kuri, reikia pripažint, tobulėja labai iš lėto), ar tiesiog apsikeičiam ciao - geras jausmas eit gatve ir laidyt ciao į abi puses. Pasijaučiu savotiškai priimta į naują bendruomenę. Išties, kalba padeda, tad jei nežinot vietinės kalbos, pamokos būtų gera mintis. Naudos begalės - įdomi veikla, naujas vertingas įgūdis, galimybė bendrauti su aplinkiniais žmonėmis. Jei ieškot nemokamo mokymosi būdo, http://www.duolingo.com/ yra puikus puslapis kalboms mokytis, prisijunkit.

Trečias aspektas, kurį noriu paminėti, yra perspektyva. Kartais reikia kiek atsiriboti nuo savo rutinos, mažo pasaulio, pažvelgti į visą situaciją besilaikant šiokio tokio atstumo ir pamąstyti. Kiek laiko čia man likę? Ką privalau padaryti/pamatyti iki išvykdamas? Kodėl žmonės iš kito pasaulio krašto čia keliauja (ar keliauti galėtų)? Ką labiausiai vertina vietiniai? Taigi, pažvelgti į pačias geriausias naujojo krašto puses. Kartais padeda turistiniai vadovai - internetas arba kišeninės knygos. Pažvelgti į kasdien išvaikščiojamą miestą kaip į stebinantį kultūrinį paminklą taip pat įdomu. Turiu knygą apie Italijos virtuvę - ne vien su receptais, bet ir išsamiais tekstais apie regionų skirtumus bei populiariausius produktus. Ji man taip pat primena, kiek dar daug neišragauta, neiškeliauta, nepamatyta. Apskritai, šalies virtuvė - dar vienas neprastas būdas norint susipažinti su nauja kultūra. Ar supažindinti kitus su savąja. Tiek gaminant bei degustuojant maistą ir gėrimus su naujaisiais draugais, tiek atrandant, kas šiame krašte yra ypač vertinama. Kaip jūros gėrybės Venecijoje. Kaip produktų kokybė ir jų paruošimo paprastumas visoje Italijos virtuvėje. Paprastumas yra ir esminis požiūrio bruožas. Kas benutiktų, vertinti patirtį kaip ugdančią, auginančią. Bei pasistengti, kad ji tokia ir būtų.

Pažvelgus iš filosofinės pusės, pabrėžčiau tobulėjimą. Kiek daug galima išmokti gyvenant vienam, svetimoje kultūroje. Žinoma, kartais sunku, bet tie sunkumai augina ("Kuo blogiau, tuo geriau" - nepaliausiu cituoti R. J.) Ir išmokstama išgyventi kiekvieną patirtį (nevengiant, nebijant sunkumų. Jie sunkūs. Ir jei juos pakeli, tampi stipresniu. Ir jei nebijai, išmoksti pakelti). Išgyventi iki galo. Pasaulio keliautojas Chris Guillebeau dalinasi savo mantra: "I can do it. I could always have a regular life somewhere. But I’ve chosen a different path. And I won’t give up." Kaži koks ryžtas apima nusiteikus, jog silpnumo akimirką nesustosi, jog judėsi į priekį, ir augsi, stiprėsi, švisi. Ryžtas ir nusiteikimas yra ne mažiau svarbūs, nei fiziniai veiksmai. Tad įtraukit ir juos į savo dienotvarkę.

Jei jaučiatės išsiilgę namų - tai nieko baisaus, taip jaučiasi ne vienas. Pasikalbėkit apie tai su naujaisiais draugais - užmegsit artimesnį ryšį ir pasijausit kiek geriau. Pasidalinkit su jais pasakojimais apie savo šalį, savo kraštą. Rašykit gražius ilgus laiškus artimiems žmonėms. Galiausiai, vien jau namų ilgesio buvimas rodo, kokioje puikioje vietoje, su kokiais puikiais žmonėmis gyvenat. Įvertinkit tai. Ir nešvaistykit laiko laukimui. Namų ar atostogų. Gyvenam dabar. Čia pat. Kur bebūtumėm.