Laiškai iš Australijos: Velykos Brisbane arba Kuo kvepia koalos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Pilotas praneša, jog Brisbane 27 laipsniai ir saulėta, pridėdamas - ar gali būti geriau, bičiuliai? Brisbanas pasitinka pavakario šiluma, rodos, jog tropinė drėgmė bei karščiai liko už nugaros. Lengviau atsikvepiu. Ir nusigaunu iki geležinkelio platformos. Saulėlydžio raudonis netrunka virsti tiršta tamsa - stebiu iš viršum miesto lekiančio traukinio.

Jau kitą rytą keliuosi ir dairausi po pustuštes miesto gatves. Kurios visai simpatiškos, aplipdytos parduotuvėmis ir pavieniais atogrąžų augalijos pavyzdžiais. Per daug stebėtis miesto tuštumu neverta - tai Velykų rytas, kuris čia švenčiamas gal ir ne taip uoliai, kaip namuose, bet užtat dorai apsirūpinant atributika (šokoladiniais kiaušiniais vaikams, cinamoninėmis bandelėms su kryželiu (tradicinėmis Velykinėmis, sako) visiems kitiems ir keturių dienų savaitgaliu). Tuo tarpu sunku link pagrindinės gatvės (draugiškas praeivis kilstėli galvą tardamas kaip einasi?), kur pasigaunu autobusą, vežantį į netoli miesto esantį koalų rezervatą. Jis ypatingas, nes yra seniausias ir didžiausias koalų rezervatas pasaulyje. Tąryt, įžengus pro vartus, aplink vaikštinėja didelė pliušinė koala ir dalina šokoladinius kiaušinius vaikams. Velykos visgi. Rodos, užaugau per greit. 

Netrukus pradedu pastebėti gyvūnus. Drąsius nesmulkius driežus, kurie laksto laisvai ir kantriai pozuoja nuotraukoms. Medžių viršūnėse siūbuojančias papūgas. Aptvertose teritorijose pamatau ir apsnūdusį Tasmanijos velnią, ramiai plaukiojantį ančiasnapį bei kabančias "skraidančias lapes" (lapės dydžio šikšnosparnius, kas, turiu pripažinti, yra visai įspūdinga). Priėjus rezervato centrą, žinoma, pasitinka koalos, lėtai kremtančios eukaliptų lapus. Tokio maisto teikiama energija yra tokia menka, jog didžiąją dalį dienos koalos praleidžia miegodamos. Ir net kai prabunda rodosi kiek apsvaigusios. Ne per daug smalsios, kiek svajingu žvilgsniu, besirūpinančios daugiausia maisto pritekliumi, lengvai dvelkiančios eukaliptu. (Nuotraukoje matoma koala taip sėdėjo gal ketvirtį valandos. Ir tuomet pasisuko užkąsti.) Mieli padarai. Atsižiūrėjusi iki soties ir išfotografavusi visais kampais leidžiuosi į pievą, kur šokuoja prijaukintos kengūros. Gali jas maitinti čia pat parduodamu maistu. Ar paglostyti galvą. Visai smagu tokioje pievoje pasiganyti (už keleto metrų vaikštinėja emu stručiai). Toliau dairausi, ant mano galvos leidžiasi papūgos, parko darbuotojas nešiojasi apsivyniojęs milžinišką gyvatę (sakė, nenuodinga. Palaikiau saugų atstumą), o pietaujant šalia prisėda tas pats fotogeniškas driežas (ar koks kitas jo giminės atstovas). Išeinant iš rezervato pamatau rodyklę su atstumais iki didžiųjų pasaulio miestų. 734 km iki Sidnėjaus. 8380 km iki Pekino. 16532 km iki Londono. Kokiam pasaulio krašte atsidūriau.

Bet, žinoma, pažįstamas pasaulis arčiau, nei nori įtikinti kilometrai. Ir hostelyje neišvengiu naujų pažinčių. Šįkart atsiduriu anglakalbių kambaryje - su brite, aire ir britu. Kiekvienas toks savitas. Kiekvienas turi istoriją. Daugiausia laiko praleidau kalbėdama su brite. Ypač įsijautusios buvom į Kalėdų temą. Ji Australijoje praleidusi buvo jau pusantrų metų ir velniškai ilgėjosi Kalėdų namuose. Kalėdų jaukumo. Klasikinių filmų per televiziją (australų televizija per Kalėdas nerodo nieko ypatingo, pyktelėjo ji, ir pridūrė, jog turbūt dėl to, kad Kalėdos čia švenčiamos vidurvasarį (gruodį prasideda vasara, jei netyčia susipainiojote pietinio pusrutulio sezonuose) ir dėl to šventė vyksta ne tarp keturių sienų, o paplūdimyje, su griliumi ir bangų mūšos garso takeliu.) Nepanašu, kad kam rūpi kalėdiniai filmai, atsidūsta britė. Kurį laiką dalinamės bendru namų ilgesiu - šalčio, jaukumo, švenčių. Nostalgiją greit išsklaido airė, įpuolusi pro duris, čiauškėdama juokingo airiško akcento greitakalbe.

Netrunka ateiti nauja diena. Vėl keliuosi, kertu gatves, einu per ilgą Viktorijos tiltą ir stebiu dangoraižius šalia. Einu South Bank - pietinės upės pusės pakrante, kurioje koncentruota nemaža dalis miesto pramogų - ir stebiu siūbuojančius ryškiai raudonus kiniškus žibintus, milžinišką apžvalgos ratą (gerokai primenantį London Eye) bei daugybę paminklų, išraižytų žodžiais, skelbiančiais draugystę su Azijos tautomis. Prieinu ir medinę Nepalo taikos šventyklą. Mažoje aptrintoje metalinėje lentelėje ji apibūdinta kaip taikos, meilės, vaisingumo ir harmonijos kūrinys. Šalia varpas, monetų pilnas fontanas ir takas į urbanizuotas džiungles. Pasidžiaugusi dar keliomis papūgomis leidžiuosi iki prieplaukos ir įšokusi į laivą stebiu miestą jau iš vandens. Čia pratęsiami mano apmąstymai tikėjimo simbolikos klausimu - priešais atsisėda moteris, ant kurios kaklo ištatuiruotas užrašas crois en toi (aš tikiu tavimi. Gal net sudievintai - aš tikiu į tave). Gera tai žinoti, pamanau.

Pakrantės smėlynai kontrastuoja su intensyviai mėlynu dangum. Dangoraižiai, palmės, vilos. Kai pasisotinu jais, grįžtu ant žemės ir suku meno galerijų link. Kurios čia dvi stambios - Queensland Art Gallery bei Gallery of Modern Art. Abi erdvios, šviesios. Vos įžengusi pajaučiu pliūpsnį energijos. Ir kaži kokios laisvės. Čia gausu australų tapybos, skulptūros darbų, instaliacijų, aborigenų meno. Bei kiek modernesnių žvilgsnių į dabartį. Šalimais - muziejus, supažindinantis su Australijos gamta ir istorija. Pasakojantis aborigenų istoriją. Pasakojantis, kad nuo smėlio temperatūros priklauso išsirisiančio vėžliuko lytis. Cituojantis Australijos karių laiškus artimiausiems. Net jei neužtenka laiko išsamiai analizei, verta bent kiek apsižvalgyti vietiniuose muziejuose ir galerijose ir stebėti, kur vietinių dedami akcentai. Istorijoje, kultūroje, mene. Kuo jie didžiuojasi, kuo stebisi. Ką saugo.

Paskutinį vakarą leidžiu susirangiusi ant suolelio botanikos soduose, stebėdama tvenkinį, palmes ir dangoraižius horizonte. Čia visko užtenka. Brisbanas temsta palaimingu nuovargiu ir viltimi į šviesų rytojų. Nes, rodos, jau užuodžiu vandenyną.