Laiškai iš Australijos: žiemos pradžia

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Australijoje žodis „jauku“ neegzistuoja – kalbėjom su viena brite šalies šiaurėje. Mat šiaurėje bene visad karšta: akiniai nuo saulės ir buteliukas vandens yra būtina atributika, reklamos siūlo ragauti sušaldytą į ledą kolą (net trijų spalvų!), o Kalėdos švenčiamos paplūdimyje, tingiai gurkšnojant kokteilius. Be šalčių sunku patirti ir jaukumą, filosofavom su brite, svajodamos apie baltas Kalėdas numylėtoje Europoje.

Tačiau mano laikinuose namuose šalies pietuose (taigi, šaltesnėje vietovėje, nei Australijos šiaurė), nutolusiuose nuo vandenyno (tad ir klimato atšiauresnio) žiema prasidėjo jau pirmosiomis gegužės dienomis (vietiniai sako – gan tradiciškai). Nuo malonių dvidešimt laipsnių dienomis temperatūra krito iki dešimt su gūsingais vėjais ir nesibaigiančiu lietum. Bet tai, raminančiai kartoja vietiniai, laikina. Juolab, manęs, lietuvės, dešimt laipsnių nebaugina ir jų pora megztinių (kiekvienam) prie pietų stalo kelia šypseną. Tačiau naktį vaidmenimis apsikeičiam.

Rašau šį tekstą apygiedrę australišką naktį, kambaryje, kuriame nėra ir niekad nebuvo jokio šildymo. Už lango – keletas laipsnių. Noriu tikėti, kad kambaryje jų kiek daugiau. Placebas, juk žinau, veikia. Tad rašau kaklą apsivyniojusi skara, su pora kojinių (pora kiekvienai pėdai, žinoma), pižama ir dar pora ilgarankovių rūbų ant viršaus. Turiu – ką tik suskaičiavau – ketvertą antklodžių. Skirtingų storių. Turbūt džiaugsmas skaičiuojant sluoksnius rūbų ir apklotų greit dings, bet kol pajėgiu, tol mėgaujuosi šių vakarų-naktų-rytų romantika. Juk patirti laukinės Australijos naktis gali ne kiekvienas, kartoju sau. Ir tai kuo tikriausia tiesa.

Tad pradedu kurti ritualus. Puodelis arbatos prieš miegą. Karštas dušas. Šilti rūbai. Atvirkštine tvarka viską kartoju iš ryto. Vietiniams, tuo tarpu, mano istorijos apie centrinį šildymą prilygsta stebuklinėms pasakoms ir Matthew nepaliauja klausti, ar centrinis šildymas yra ir mano namuose (biuruose? gamyklose? prabangos stokojančiuose viešbučiuose?). Ir aš nepaliauju linguoti galva ir pasakoti toliau apie namus, kur viduržiemį gali lakstyti basomis, trumpomis rankovėmis. Ir kur šildymas nėra privilegija. Jie klauso atidžiai ir jų akyse bene galiu matyti vaizdus tos šiltos stebuklų žemės.

Kai padvelkia nostalgija, tuomet viskas, žinoma, ima priminti namus. Išėjus laukan vėjas ir lietus kvepia lietuvišku pajūriu. Arbatos primena rudens vakarus. Bet neilgam, nes ilgainiui mano arbata įgauna etninį prieskonį ir perima gausybės Australijoje gyvenančių azijiečių įtaką. Li Ling išverda arbatos iš imbiero ir rudojo cukraus. Velniškai saldžios ir intensyvios, bet tokį vėsų rytą šilto gėrimo atsisakyti visai nesinori. Tad dėkinga šildausi rankas puodeliu ir lėtai siurbčioju aštrų sirupą primenantį skystį.

Ir, kaip netikėta bebūtų, parkeliauja jaukumo jausmas. Nes jau sušalau pakankamai, kad sušilčiau. Šalsiu dar septynetą savaičių. Bet kol bus progų sušilti, tol ir kiaurai vėjo pučiamos sienos nebaisios. Tad kai stebiu saulėlydį susipusi į pledą (ir pro šalį prašuoliuoja pora kengūrų, akimirkai sustingstančių dėl mano buvimo šalimais), primenu sau, kur esu, ir nebegaliu nesišypsoti, bent mintyse, ir drąsiai sau tariu, kad išgyvensiu australišką žiemą. Jaukiai.