Ketveri!

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014

Prieš ketverius metus birželio penkioliktąją dieną pradėjau rašyti čia. Ir birželio penkioliktosios gan natūraliai tapo progomis dėkoti ir pasidžiaugti gražiais žodžiais, laiškais ir kitokiu grįžtamuoju ryšiu iš jūsų, tapo progomis planuoti, progomis žadėti. Prieš metus žadėdama kelionių istorijų nė neįsivaizdavau, kokiu mastu savo pažadą ištesėsiu. Viskas rodosi taip paprasta, nebūtinai lengva, bet paprasta. Nes užtenka turėti tikslą ir užsispyrimo. Prieš metus nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad rašysiu šį tekstą iš Australijos. Bet rašau. Nustebinusi pati save. Ir turbūt visai svarbu yra nepaliauti savęs stebinti.

Kelionių ir bėgančio laiko dėka pradedu kitaip žvelgti ir į blog'o pavadinimą. The Pursuit of Happiness. Laimės vaikymasis. Pirmajame įraše tokį pavadinimą įvardinau kaip būseną. Dabar tai labiau proceso stebėjimas. Sukant kiek į šoną nuo tiesioginio siekio, mat suprantu, kad laimė visad šalia, nes ji manyje. O savęs vaikytis nereikia. Uždusi nė nepajudėjęs iš vietos. Užtenka ramiai pasivaikščioti.

Kelionių netrūks ir kitąmet. Kelionių tolyn ir kelionių namo (svarbiausia - kad visad lauktų kelionė namo). Jau visai greitai rašysiu iš Azijos kraštų. Iš vakarų Europos. Ir iš namų. Kai žemė po kojomis sukasi taip greitai, dar labiau išsilieja fonas ir dar labiau ryškėja konstanta vidinės ramybės bei vertybių pavidalu. Tad tikrai ne itin svarbu kur esi ir ką veiki. Kol gebi atrasti ašį, aplink kurią sukasi tavo pasaulis. Kartais tekstai, kuriuos rašau, tėra tokios ašies paieškos forma. Tikiuosi, kad ieškojimų netrūks. Ir atradimų, žinoma.

Galiausiai - ačiū už skaitymą, palaikymą, už įspūdžių perdavimą - man tai velniškai svarbu ir jau ketverius metus tai padėjo judėti į priekį. Prasideda penktieji.