Apie buvimą turistu savame mieste

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2013

Grįžus po ilgų kelionių pirmas žingsnis, žinoma, yra šioks toks poilsis, susimatymas su šeima, draugais ir savu miestu. Kai pastarojo realybė pakeičia lankytų šalių likučius mintyse, vis dažniau save pagaunu galvojančią, kodėl grįžus namo iš kasdienybės nyksta istorijos su žaviais nepažįstamaisiais, keistais nutikimais ir kultūrinėmis atrakcijomis. Kur mano vynas traukiniuose, pokalbiai lietuje ir vaikų oro bučiniai?

Viskas, rodosi, paprasta. Buvimas namuose dažniausiai liudija rutiną ir pareigas joje – staiga tenka grįžti į darbą, studijas, o ir kambarius tvarko jau ne kambarinė. Tad turbūt nėra laiko turistinėms veikloms. Bet dažniausiai būtent pastanga veltis į tokias veiklas atneša nuotykius kelionėse. Ir šiaip, kai imu galvoti, kada paskutinį kartą buvau Gedimino pilyje ar užsukau į kokią bažnyčią vardan įspūdingos architektūros, turiu pripažinti, kad sunkiai tai bepamenu. Tad galbūt pabūti turistu savame mieste visai verta. Ir galbūt net nebūtina keltis į aukštą bokštą, aikčioti po barokinėmis lubomis ar eiti į kokį Lietuvos aukso amžių šlovinantį muziejų. Gal užtenka kreipti daugiau į dėmesio į aplinką. Įsijausti į turisto rolę ir gerai apsidairyti. Jei turėčiau šiame mieste tik dieną, ką norėčiau po jos prisiminti? Ką norėčiau iš čia išsivežti? Neabejoju, kad detalės imtų vogti dėmesį taip aktyviai, kad pavyktų atsigaut tik dienai besibaigiant.

Nes, įtariu, didesnė mano dienotvarkės yda nėra turistinių pramogų trūkumas, veikiau – smalsumo aplinkai sumažėjimas. Keliaujant tarsi pasijungia kitas mąstymo ir veikimo mechanizmas, kai norisi sugerti visa, kas aplink ir atrasti savo santykį su nauju kraštu. Ir grįžusi pajaučiu, kaip jis mane palieka jau pirmosiomis dienomis. Nebekeliu sau iššūkių išprovokuoti nepažįstamųjų šypsenas, nebekreipiu tiek dėmesio į medžius parkuose ar statybines senamiesčio subtilybes. Lyg ir pasąmoningai nusprendžiu, kad visa čia pažįstama, tad ir tiek atidumo nereikia. Galima atsipalaiduoti. Bet kokia tai iliuzija, kai tiek vietų ir žmonių aplink visai nepažinta. Ir kaip gera kartais kokią įprastą dieną dėmesį laidyt į šonus! Staiga pasipila gerokai daugiau geros dienos palinkėjimų, dar dingtėli, kokios dailios tos siauros susirangiusios gatvės ir staiga susivoki, kad jau valandą kalbi su garbaus amžiaus žmogumi ir žinai apie jo gyvenimą daugiau nei apie saviškį. (Tai, beje, nutiko žiemą vos grįžus iš Italijos, vidury Vilniaus. Per visą tą laiką mano naujasis draugas neuždavė man nė vieno klausimo, apart paties pirmojo – ar jau nuvažiavo autobusas – bet tai, panašu, buvo tokia puiki frazė pokalbio pradžiai, kad jokių klausimų ir nereikėjo, tiesiog klausiausi istorijos, karts nuo karto pasitikslindama, vėliau išsiskyrėm, ir tiek.) 

Aplinka įdomi. Žmonės įdomūs. Kur bebūtum. Ir dėmesys bei atidumas, kaip ir visuomet, gelbsti. Atidumas aplinkai ir atidumas saviems mąstymo procesams – ne taip jau lengva žvelgti į Vilniaus pagrindinę baziliką kaip į Venecijos ir ne taip jau paprasta išlįsti iš gatvės komforto - tokio gerai pažįstamo jausmo tiesiog einant gatve, dar, žinoma, dažnai kažkur skubant ir daugmaž ignoruojant viską aplink. Bet kaip gera kažką padaryt kitaip. Keliaudama ilgą laiką išmokau priartinti kelionę prie kasdienybės (nes jei kasdien nuo aušros iki vidurnakčio bėgiočiau po miestą su žemėlapiu, pervargčiau greičiau nei spėčiau tai suvokti). Tad grįžus namo verta išmokti priartinti kasdienybę prie kelionės. Prisiminti tai, kas buvo gražiausia ir ieškoti to savo aplinkoje.