 |
| Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Kambodža, 2014 |
Kasryt dulkėtu keliu einu iki miesto ir jau įpratau nenaudoti šaligatvių (kurie čia gan reti), kirsti gatves, kur man patogiausia (nes perėjos dar retesnės) ir ramia širdim nardyti tarp motociklų. Po kurio laiko pasiekiu pagrindinę gatvę ir čia prasideda beribės mano dienos galimybės.
Vietinio maisto gaminimo pamoka man pasirodė neprasta idėja, tad vieną rytą pasukau į ją organizuojantį restoraną, esantį kiek toliau nuo centro mažame sodelyje. Pakilus į ant polių iškeltą medinį namuką bambukiniu kilimu susipažįstu su savo khmere mokytoja ir amerikiete pamokos kolege. Ir gaminam daržovinius spring rolls, žaliosios papajos salotas bei tradicinį khmerų karį amok. Procesas juda lėtai ir kiek nerangiai, daug juokiamės dėl kalbos nesusipratimų, uostom keistus prieskonius, mirkom ryžių popierių, kapojam laimo lapus ir kitaip smagiai leidžiam laiką. Sutariam su amerikiete (vardu Christine) susitikt ir vakarą, ir nors pila lietus, bet sąžiningai pasirodom susitikimo vietoje ir dar pavaikštom keletą valandų stipriame lietuje, braidydamos po gan gilias balas. Bet kai šitaip šilta, jausmas visai geras ir grįžusi pasijutau lyg išlipus iš kokio baseino po visai neprasto pasiplaukiojimo. Tad jei turėsit galimybę pasivaikščiot po liūtį Kambodžoje - rekomenduoju.
Lijo ir popietę, kai siaurais keliais važiavom Tonle Sap ežero link pamatyti plūduriuojančius kaimus. Valtis buvo ne itin didelė, su keliomis paprastomis medinėmis kėdėmis, sustatytomis palei kraštus. Bet bent turėjo stogą, kuris lietuje visai pravertė. Palei krantus rikiavosi namai, kiekvienas turėjo bent po vieną valtį, dažnas - net motorinę, vienas kitas vietinis gyventojas suposi hamake, vienas kitas - maudėsi kavos su pienu atspalvio ežere, kažkas gamino pietus. Įprastas gyvenimas. Po saulėlydžio (ir netrumpo pokalbio su vokiete, susižavėjusia Bankoku) plaukėm atgal pro tuos pačius namus. Ir prietemoje jų gyvenimas nebeatrodo toks skurdus. Nes kas antras namas turi televizorių, vienas kitas - dar ir muzikinį centrą, kai kurie rankose laiko planšetes, o ant sienų kabo kalėdinės lemputės (ir jei jau namuose dega kalėdinės lemputės, gyvenimas rodosi ne toks ir blogas). Apie tai kalbėjom ir su Christine ir ji paklausė, ar manau, kad jie nelaimingi ir kiek pagalvojus atsakiau, kad turbūt laimingi. Viskas ne taip paprasta ir vienpusiška, žinoma, bet, dievaži, noriu tikėti, kad jie laimingi.
Tuo tarpu dar vienas rytas atneša naujų įspūdžių, kai pasuku į "Artisans D'Angkor" dirbtuves, kur apmokomi ir tradiciniais amatais užsiima neįgalūs ar itin vargingai gyvenantys khmerai. Pati idėja labai graži - suteikti galimybę dirbti žmonėms, kurie antraip tokios galimybės niekad neįgytų, tuo pačiu metu puoselėjant tradicinius Kambodžos amatus ir menus. Vietinis gidas mane veda pro medžio, metalo, šilko tapybos ir kitas dirbtuves, pasakodamas apie medžiagų ypatybes ir čia dirbančius žmones, atsakydamas į visus klausimus bei patikindamas, kad ir amatininkai mielai su manimi pasišnekėtų, bet šie (mostelėja ranka į porą artimiausių) nebyliai. O nemaža dalis tiesiog nekalba angliškai. Bet visa tai jų nė kiek nestabdo nuo įstabiai atrodančių paveikslų, skulptūrų ir medžiagų kūrimo. Atsisveikinam su šypsenomis, nusiperku keletą smulkmių (turai čia nemokami, asmeniniai ir lydimi šitiek geranoriškumo, kad bent kažkaip prisidėti prie organizacijos norisi, juolab, kad parduodami daiktai itin dailūs ir originalūs). Tuomet vykstu į tai pačiai organizacijai priklausančią šilko fermą ir liudiju kiekvieną proceso - nuo ne itin simpatiškų lervų iki spalvotų audinių - dalį.
Ir spalvomis mirga mano paskutinis vakaras Kambodžoje. Nes nuvykstu į "The Cambodian Children's House of Peace", kur mane pasitinka su arbata ir džiovintais bananais ir nuveda prie scenos sode, kur prietema ir skraido vabzdžiai, blykčiojantys sidabru kas kelias sekundes lyg maži žaibai pievoje. Gal tai jonvabaliai, nenumanau, bet atrodė įspūdingai. Pasigirdo muzika, atliekama grojant tradiciniais khmerų instrumentais (mušamuoju, primenančiu didelį medinį metalafoną ir pučiamuoju, išgaunančiu gan specifinį garsą), scenoje pasirodo organizacijos vadovas ir papasakoja, kaip čia gyvena vaikai, ko jie mokosi ir kaip jiems galima padėti. Šokių išvis penki ir kiekvieną jų pristato vis kitas vaikas, jų kostiumai tviska spalvom, jie švyti, jie mėgaujasi šokiu ir atlieka jį itin profesionaliai, bent mano neišlavintai šioje srityje akiai. Spėju persimest keliais žodžiais su jais, ir mergaitė rodo į scenoje su beždžionės kauke ir aukso spalva siuvinėtais rūbais judantį šokėją, besididžiuodama sako, kad čia jos brolis, kad jai trylika metų ir kad jai patinka šokti. Taip gražu ir taip tinkama paskutiniam vakarui, ypač su tais jonvabalių pusbroliais blyksinčiais ore, tropinėm gėlėm nubarstyta scena ir vaikų balsais linkinčiais sėkmės tolstant.
Kai grimztu į miegą prieš rytojaus ryto skrydį, akyse ima rodytis visi sutikti žmonės, kad ir maža mergaitė, sušukusi labas, pamojavusi, ir atsiuntusi oro bučinį. Viską atkartojau ta pačia tvarka ir negalėjau sustot šypsotis artimiausią ketvirtį valandos. Kartais jau tik praėjus išgirstu labas ir atsisukusi pamatau susigėdusį vaiką, tuopat metu tokį besididžiuojantį savimi ir mojuojantį iš visos širdies. Šešių mėnesių kūdikis, dar dorai neįvaldęs mojavimo ir oro bučinių, tiesiog žiūrėjo į mane didelėm rudom akim ir tada ėmė šypsotis. Šypsosi, nežinau, ar patikėsit, net ir suaugę žmonės. Skamba turbūt gan familiariai ir banaliai, bet kaip gera pasidalint akimirka su nepažįstamuoju ir be žodžių jam perduoti žinutę "man labai gera tave matyti". Kažkodėl tokiom žinutėm dažniau užsiimu kelionėse nei namie, bet reiks pabandyti praktikuoti ir Vilniuje. Neabejoju, kad jausmas gali būti ne prastesnis. Abipusiai.
Atsisveikinu su Kambodža jausdama didelę meilę užgimusią šaliai ir regionui. Kada nors vėl pasuksiu į šitą pusę, bet kol kas, besitikėdama, kad sėkmė neapleis, suku Kinijos kryptimi.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą