Debesų atlasas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013

"Praeitas dvi savaites praleidau muzikos kambaryje perkurdamas metų laikotarpio fragmentus į „sekstetą konkuruojantiems solistams“: pianinui, klarnetui, violančelei, fleitai, obojui ir smuikui – kiekvienam su sava tonacijos, intervalų ir tembro kalba. Pirmojoje dalyje kiekvieną solo nutraukia jo tęsėjas, antroje iš eilės kiekvienas nutrauktas fragmentas pratęsiamas. Revoliucinga ar manieringa?"

Šešios istorijos, šeši solistai. Pietiniu Žemės pusrutuliu keliaujantis notaras iš San Francisko, kurti muzikos į Briugę pabėgęs anglas, savo saugumą dėl teisingumo aukojanti amerikietė žurnalistė, iš senelių globos namų bandantis ištrūkti britas, apie ateities pasaulio vergovę pasakojanti klonuota korėjietė ir postapokaliptinių laikų liudininkas. Jų gyvenimai nutolę keliais ar keliais šimtais metų, jų gyvenimai siejasi. Kometos formos apgamais, laisvės ir vergovės ryšiu, Debesų Atlaso sekstetu ir idėja. Toji idėja išreikšta debesų ir sielų paralele, kurią aiškinant teigiama, jog nors ilgainiui kinta debesies pavidalas, spalva ir didumas, jis vis tiek lieka debesimi. Ir kad tas pats nutinka žmonių sieloms.

Ši idėja ir yra istorijos ašis. Tiesa, lyginant "Debesų atlaso" knygą ir pagal ją pastatytą filmą, pagrindinė mintis aiškiau išreikšta pastarajame. Pats filmo pateikimas ir vizualumas jau tarnauja kaip interpretacija, kuri yra lengviau suvokiama ir pažini nei pradinis tekstas. Net ir aktorių panaudojimas filme padeda susiprasti laiko tėkmėje ir jos prasmėje, tiems patiems aktoriams vaidinant vis skirtingus personažus skirtingose epochose. Kinematografinis kūrinio pristatymo būdas suteikia galimybę ir sekti visas istorijas iš karto, jas lyginant, priešinant ir pinant į vieną (tuo tarpu knygoje istorijos pateikiamos atskirai po vieną ir jų saitai atskleidžiami iš lėto). Ir vis dėlto, tai puikiai parašytas kūrinys - detalėmis, išskirtiniu stiliumi (kurį galima jausti net skaitant lietuvišką vertimą, kas yra labai džiugu ir pagirtina), žanrų gausa, siūlymu ieškoti panašumų tarp istorijų ir jų veikėjų ir eilinį sykį susiprasti, kokie visi mes panašūs ir kiek nedaug mus teskiria.

Tad kol vienio idėja spindi iš kiekvieno filmo kadro, knygoje išryškėja ir mažiau analizuojamos, gal ne tiek globalios, bet ne mažiau vertingos mintys, tiek atskleidžiančios veikėjų būdą, tiek skambančios visai išmintingai ir atmetus kontekstą. Kai Robertas Frobišeris stebi skubančius praeivius gatvėse ir klausia bei atsako: "Bijau jų? Ne, bijau tapti tokiu, kaip jie." Kai Luiza Rej kreipiasi į pašnekovo sąžinę: "Darykit, - galiausiai taria Luiza, - ko negalite nedaryti". Kai tardoma Sonmė-451 samprotauja, kad pralaimėti verta: "Tai laimėtojai iš tiesų yra pralaimėtojai, mintijo Hai Džu, nes jie nieko neišmoksta? O kas yra pralaimintieji? Laimėtojai? Atsakiau, kad jei pralaimintieji sugeba panaudoti tai, ko juos moko priešininkai, tada taip – pralaimėtojai ilgainiui gali tapti laimėtojais." Kai Džo Neipjeris svajoja apie ramią žvejybą, o yra priverstas į namus įeiti su ginklu rankoje, atsidūsdamas: "Man iš gyvenimo tereikia gyvenimo". Po to atodūsio, beje, jis ir toliau dalyvavo kovoje už teisingumą. Nes komforto norisi, bet vertybinės sąvokos plyti kažkur aukščiau jo ir dėl to visų šešių pasakojimų veikėjai veliasi į pavojus. Juk būtų galima atsilošti ir visa pamiršti. Bet darai tai, ko negali nedaryti.

Toji stipri varomoji jėga tampa veiksmo šaltiniu ir tuo pačiu - pozityvaus pakilaus jausmo, aplankančio pabaigus skaityti knygą. Nes gera matyti, kai pastangos atsiperka, o kartais tiesiog gera matyti pačias pastangas, kurios jei ir nepasiteisina plačiuoju kontekstu, tai suteikia kelis krislus laimės kažkam arti. Ir tai jau yra daug. Nes visas sekstetas pasakoja, kiek daug gali nuveikti vienas žmogus. Ir kad jis nėra vienas, net jei manosi toks esąs. 

"Ir tik išleisdamas paskutinį kvapą suprasi, kad tavo gyvenimas tebuvo lašas beribiame vandenyne!

Bet kas gi yra vandenynas, jeigu ne gausybė lašų?"