Nepakeliamas būties lengvumas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

"Neįmanoma patikrinti, kuris sprendimas geresnis, nes nėra su kuo lyginti. Žmogus viską išgyvena pirmą kartą ir be jokio pasiruošimo. Tarsi aktorius vaidintų scenoje be repeticijų. Bet ko gi vertas toksai gyvenimas, jei jau pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas?" - klausia Milan Kundera, rašydamas "Nepakeliamą būties lengvumą". Pasakojimo linija, istorinis kontekstas, kultūrinė simbolika ir filosofija, jungianti visus šiuos dėmenis, leidžia grožėtis meistrišku žaidimu detalėmis, kai visa rodosi taip nevienprasmiška ir tuo pačiu - taip harmoningai sulipdyta. Nes būtent atsitiktinės detalės kuria svarbą, teigia autorius, dar daugiau - kuo daugiau atsitiktinumų lemia įvykį, tuo jis reikšmingesnis. Ir tai siūlosi atsakymu į pirmąjį klausimą - galbūt toks vien bandymais grįstas gyvenimas ir yra vertingas, nes jis - pilnas atsitiktinumų, kurių negali suplanuoti?  Žinoma, daug lengviau būtų pabandyti priimti sprendimą ir vėliau situaciją išgyventi dar ketvertą kartų, kol penktasis pasirinkimas užtikrintų visišką sėkmę. Taip, būtų paprasčiau, bet tik tai, kas sunku, turi vertę, toliau teigia autorius, rodosi, besigailėdamas patirties stokojančio gyvenimo dalyvio - besigailėdamas ne vien dėl repeticijų stygiaus, bet ir dėl jo aklumo - nes būtent situacijos sudėtingumas ir suteikia jai vertę.

"Tas, kuris nuolat stengiasi pakilti „aukščiau", turi būti pasiruošęs, kad vieną kartą jam apsisuks galva. Kas yra galvos sukimasis? Baimė nukristi? Bet kodėl mums apsisuka galva ir saugiai aptvertoje apžvalgos aikštelėje? Mat galvos sukimasis - tai visai kas kita negu baimė nukristi. Galvos sukimasis reiškia, kad mus traukia gelmė po mumis, ji vilioja, žadina mumyse norą kristi, bet jam išsigandę priešinamės." Pakelk mane - tokia yra kiekvieno krentančiojo žinutė, teigia autorius. Ir galbūt noras kristi rodo paramos siekį. Siekį ryšio, supratimo, žmogaus. Bendrumo. Nes buvimas svetimoje šalyje (kur kuriam laikui pasitraukia veikėjai) yra lyg ėjimas lynu, kai apačioje nėra jokio tinklo, kuris suteiktas šeimos, draugų ir kalbos, žinotos nuo vaikystės. Tačiau tokia situacija atskleidžia individą nesavoje aplinkoje kaip visiškai pažeidžiamą, o tikras žmogiškas gerumas gali būti atpažįstamas tik tuomet, kai jo gavėjas neturi jokios galios, svarsto autorius, taip parodydamas, kad buvimas nesaugioje, nejaukioje padėtyje suteikia bene gausiausias galimybes patirti paramą ir artimą ryšį, kurio taip nesąmoningai trokštama.

"Gyvenimas rojuje nebuvo panašus į bėgimą nežinion vedančia tiese, nebuvo nuotykis. Gyvenimas ratu sukosi apie pažįstamus dalykus. Jo vienodumas nebuvo nuobodus, jis reiškė laimę." Čia ir slypi žmogaus būklės keblumas, samprotauja autorius, nes laikas nesisuka ratu, jis juda tiesia linija, tad žmogus ir negali būti laimingas - mat laimė yra pasikartojimų ilgesys. Bet, mąstau, galbūt galima pačiam susikurti motyvus pasikartojimams? Arba, galbūt čia ir slypi paradoksas - gyvenimas nerepetuotas, pilnas atsitiktinumų ir kryčių, bet būtent tai ir padaro jį vertingą, prasmingą, būtent tai ir sukuria ryšius, kurie gali formuoti motyvus, simbolizuojančius laimę. Galbūt tai, nuo ko norisi nusigręžti yra tai, kam verta atsiverti, su kuo verta susipažinti. Galų gale, galbūt laikas nė velnio neteka tiese, galbūt jis sukasi ratu ar kokia neįprasta spirale, vis kildamas, vis keldamas mus ir galbūt taip ir kyla noras kristi - į kažką patirto, į kažką pažinto ir artimo. Tačiau tai, ko trūksta spiralės viršuje, visada galima sukurti. Juolab, kad kūryba knygoje vaizduojama kaip priemonė išgyventi, ir tik tai, kas sukurta paties, kas pasirinkta paties, gali būti laikoma savu laimėjimu. Kitu atveju - tai tik dar vienas atsitiktinumas. 

"Dabar [ji] jautė tokią pat kaip tada keistą laimę ir tokį pat keistą liūdesį. Tas liūdesys reiškė: esam paskutinėje stotelėje. Toji laimė reiškė: esame kartu. Liūdesys buvo forma, o laimė - turinys. Laimė pripildė liūdesio erdvę." Tad galbūt laimė ir liūdesys gali egzistuoti kartu, galbūt sunkumas ir lengvumas gali egzistuoti kartu. Galbūt visa gali būti greta, gali būti viena jėga, ta pati būtis, kur lengvumas ir slėgis susipynę, kur nėra didelio skirtumo, kokiais vardais kas vadinama, nes visame kame toji laimė ir lengvumas gali būti atrasti, išpinti ir atpažinti.