Minimalizmas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013

Kai buvau maža, kartais galvodavau, ką imčiau iš degančių namų. Ir žinojau, kad tai būtų mano didžiulis pliušinis meškinas. Gyvenimas buvo paprastas.

Ir kai dairausi kambary, kuriame dabar rašau, jokio meškino nematyti ir apskritai daiktai per daug nekrenta į akis. Pavieniai tušinukai, lentynoje dulkantis fotoaparatas, kuriam pastaruoju metu gerokai trūksta dėmesio, baltas kiek gyvenimo nuvargintas radiatorius ir oranžinės užuolaidos virš jo, kaip ir pridera gyvenant Olandijoje. Kai ne per daug daiktų aplinkui, mintyse irgi kaži kaip daugiau erdvės. Ir tvarkytis paprasčiau. Tiek namuose, tiek mintyse.

Kaip dažnai girdžiu nuostabą, kad vežuosi per mažai daiktų! Kuprinės savaitei negana, tvirtina traukinio pakeleivė, traukdama kelis lagaminus kelioms dienoms. Bet kaip gera nevarginti savęs krepšių tampymu ir daugiau energijos skirti dairymuisi aplink. Kaip gera nevarginti savęs minčių pertekliumi ir kasnakt ramiai užmigti. Kaip gera susitelkti vienai vienintelei veiklai, paversti šios akimirkos užduotį visa savo visata, kaip pasakytų L. B., paraleliai neverdant sriubos, nekalbant telefonu ir nespaudžiant dar vienuolikos mygtukų. Susitelkus ties viena užduotim viskas tampa netikėtai aišku ir ima vertis daugybė anksčiau nematytų aspektų.

Taip prakąsta mėlynė turi šitiek poskonių ir prieskonių, taip tūkstančiais atspalvių žiba vanduo testebint jo paviršių, taip dešimtim pusių veriasi žmogus vos susitelki pokalbiui su juo, o ne su savo minčių paveikslu. Ir kartais spalio ore dūzgia bitės ir klykia žuvėdros, pro šalį praskrenda boružė ir dar vienas gūsis gelsvų lapų. Jei tik nenori sutrukdyti sau to pastebėti.

Tad minimalizmas yra ir nemaišyti mėlynių su varške, nemaišyti įtampos su savęs ar kitų žalojimu, nepirkti keturių megztinių vėliau svarstant ar buvo verta. Susitelkti laiškui, vaizdui, ar garsui. Nes kiekvienam vienete galima rasti visatą. Gal dėl to žmones taip įkvepia žiūrėjimas į upes, jūras ir vandenynus, į ugnį ir dangų, į šalia esančio akis ir kokį akmenuką, ar dar ką tokio paprasto, vienetinio ir tuo pat metu neaprėpiamai begalinio.

Juk nėra jokių taisyklių ir ribų, tik savos vidinės nuostatos - kad ir šiandieną nugyvent laimingiau nei vakar. Ir lyginti gali tik save su savim. Tad ne taip svarbu kiek vazų ant lentynos turi X, kiek istorijų per minutę papasakoja Y ar kiek dovanų per Kalėdas perka Z. Neseniai sapnavau, kad gavau šūsnį dovanų gimtadienio proga ir iš visų jų man labiausiai rūpėjo laiškas, vien dėl tos emocijos pamenu sapną. Turbūt dėl to, kad dalis savęs yra daugiausia, ką gali dovanoti, kuo gali dalintis. Ir vėl susiduriu su kažkuo paprastu, vienetiniu, begaliniu.

Tad šis tekstas nėra apie juodai baltą interjerą, Philip Glass muziką ar kuklios spalvų paletės paveikslus. Čia rašau apie minimalizmą kaip laisvę. Ir paprastumą. Laisvę mąstyti, rinktis, atsisakyti, judėti, prisijungti. Paprastumą susitelkti, užmegzti ryšį, keliauti, išjausti. Idėja rašyti dingtelėjo netikėtai, prabudus vidury nakties su pilnatim už lango, ir viskas buvo skaidru, ir viskas buvo aišku, viskas buvo paprasta. Ir nesvarbu, kiek kartų pastaruoju metu pasimesta keliuose ar mintyse, pervargta ar susidurta su rūpesčiais ir kliūtimis ar nepatogumais. Nes galiausiai prabundi. Ir supranti -  jei tik to nori - gyvenimas paprastas. Ne lengvas, o paprastas. Kaip jūra ar akmenukas. Paprastas, vienetinis, begalinis.