Kaip veikia pasaulis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Prancūzija, 2014

Būnant vaiku pasaulio mechanizmai rodosi paprasti. Mokslininkas išmano viską apie kvantinę fiziką ir gamtos dėsnius, prezidentas išmano viską apie teisybę ir tvarką, mamos išmano viską apie viską ir ypač kaip prisiūti nuplyšusią pliušinės varlės koją, kas, atrodo tuo metu, prilygsta sudėtingiausių procesų suvaldymui. Dėl to reikšmingiausias suvokimas aplankantis augant yra pastebėjimas, jog iš tiesų mes visi esam vaikai, vargiai išmanantys visa, vargiai, dievaži, išmanantys bent kažką iki galo.

Kur ta riba, kai tampam suaugę? Aštuoniolikto gimtadienio vidurnaktį? Įgijus pirmą rimtą darbą, vedus ar susilaukus vaiko? Visa tai reliatyvu ir individualu, pasakysit, ir būsit teisūs. Svarbiau yra tai, kad net einant laikui ir imant atrodyti labiau suaugusiu, vidinė būsena neretai išlieka panaši į lankiusią būnant kokių (geriausiu atveju) šešiolikos. Ir pasišnekėjęs su vienu kitu žmogum supranti, kad jautiesi taip ne vienas. Supranti, kad žinios ar galia - kaip minėtas mokslininko ar prezidento autoritetas - yra įgyti ant tų pačių šešiolikmečio pečių, žingsnis po žingsnio. Mažų žingsnių, prieinamų daugeliui. Kai savo akimis pamatai, kaip atliekami moksliniai tyrimai, taip pat imi mąstyti apie mokslo kaip žinių šaltinio apibrėžtumą. Tyrėjams dingtėli mintis, jie mėnesių mėnesius domisi jau egzistuojančia informacija, pradeda mąstyti apie savo tyrimo metodologiją, atlieka bandymus, analizuoja duomenis, ima rašyti straipsnio tekstą... Viskas atrodo gal ir kiek sudėtinga, bet pažvelgus į kiekvieną žingsnį atskirai ir jį suskaldžius mažomis dalimis, kurias galima įveikt per dieną (skaitymo x tema, skambinimo y dalyvių, kompiuterinės programos z peržvelgimo) akivaizdu, kad jūs irgi galit atlikti mokslinį tyrimą. Taip, galbūt prireiks kelerių metų norint pasiekti tam tikrą žinių lygį tiriamoje srityje, norint išmokti dirbti su statistinėmis programomis ar išmokti rašyti mokslinius straipsnius. Bet, jei tik to norit, tai yra pasiekiama ir įveikiama. Tas pats pasakytina bene apie viską. Net ir meninius procesus - knygas, kuriose plyti ištisi pasauliai ar paveikslus, išsakančius tai, ką žodžiai neįgalūs išreikšti. Visa tai sukurta daugybe valandų darbo, taip, su kažkiek žinių, kažkiek kibirkščių įkvėpimo, bet svarbiausia - atkaklumo kasdien bent po truputį pajudėti į priekį. Galų gale, galim mąstyti apie tokius didžius ideologinius kovotojus kaip Gandhi ar Martin Luther King. Taip, jie neeiliniai žmonės, bet jie galėjo likti neeiliniais žmonėmis savo šeimos ar pažįstamų žmonių rato kontekste. Tačiau jie sukūrė ištisus judėjimus ir sukūrė juos po žingsnį. Po kibirkštį pasipriešinimo, po pokalbį, po prisidėjusį šalininką, po kalbą, po protestą. Taip kyla banga, nueinanti per visą pasaulį.

Žinoma, daug paprasčiau mąstyti apie smegenų mokslininką kaip kiaurai išmanantį neurologiją ir galintį atsakyti į visus klausimus, atsakyti tvirtai ir vienareikšmiškai. Bet atsakymai vargiai kada būna baigtiniai, jie teatspindi dažnus duomenis - pavyzdžiui, apylygę genų ir aplinkos įtaką. Dažniausias mokslinis atsakas - tai dar reikia atidžiau ištirti. Paprasčiau mąstyti schemomis, nes jos teikia ramybę. Jos įteigia, jog mokslas, religija, politika, filosofija yra statiški ir nekvestionuotini dalykai. Tad priimti prielaidą, jog kiekviename moksliniame tyrime yra begalė dalių, kurios gali paveikti duomenų tikslumą, jog prezidentas yra kaip aš ir tu (ir kai kuriose situacijose galios turi lygiai tiek pat kiek aš ir tu) ir, dar daugiau - kartais gali klysti, yra kiek baisu. Nes pasaulis staiga atrodo nebe toks aiškus ir stabilus. O mums patinka aiškūs ir stabilūs dalykai. Chaosas kuria nerimą. Bet tame ir slypi visas grožis - išmokti jausti ramybę ir pasitikėjimą savo jėgomis šiame chaotiškame, ne visada nuspėjamame pasaulyje. Kai nuplyšta pliušinės varlės koja ir mamos nėra šalia, išmokstu prisiūti ją pati. Iš pradžių ne itin tobulai, vėliau jau visai padoriai, net atitaikydama siūlo spalvą. Taip būdama dar ikimokyklinio amžiaus pamatau, jog pati galiu išspręsti problemą ar pasiekti to, ko noriu, žingsnis po žingsnio, pati galiu judėti savo autoritetų link.

Mes visi esam vaikai, vargiai kuo užtikrinti. Ir tai yra puiku. Nes toks požiūris užtikrina galimybę atsidurti ten, kur atsidurti nori, toks požiūris užtikrina progresą ir mokymąsi kurti komfortą ne itin patogioje erdvėje, užuot tiesiog apsimetus, kad viskas gali būti sudėliota į schemas ir stereotipus. Nes daug pravarčiau yra stiprėti bandant atrasti sprendimus sudėtingose situacijose, nei mėgautis trukdžių ir iššūkiu nebūtimi. Gali apsimesti, kad išaugai vaikystę, jei tik užsidėsi solidesnį kostiumą ir sugebėsi kalbėti pakankamai įtaigiai, jog įtikintum, kad išmanai ką šneki. Arba gali pabandyti išties visa tai suvokti ir išmanyti. 

Visas pasaulis sudarytas iš žmonių, panašių į tave, žinoma, jie visi šiek tiek skiriasi, bet jų skrandis irgi gurgė šįryt, kai jie pamiršo papusryčiauti, jie irgi kaži kaip geriau pasijuto pro praskleistas užuolaidas pamatę, kad diena išaušo saulėta, jie irgi vakar juokėsi iki ašarų, nors rodėsi, kad kaip ir nebuvo iš ko. Šie žmonės veda į priekį mokslą atlikdami eksperimentus, veda į priekį meną kurdami, veda į priekį politiką, socialinius judėjimus, filosofines teorijas. Jie kepa jums duoną ir atgaivina pradingusį interneto ryšį, jie keičia automobilių padangas ir prašo užsisegti saugos diržus lėktuve, jie nemiega naktimis bandydami išspręsti problemas ir rytą nerimą sėkmingai vėl paslepia, jie svarsto, ką norėtų veikti gyvenime, pradėdami veiklas ir jas nutraukdami, ieškodami ir (neišvengiamai) atrasdami. Jie džiaugiasi, kai tu jiems nusišypsai, nes, dievaži, smagu, kai tau kas nusišypso. Ypač be ypatingos priežasties. Nes visa tai liudija tik dar stipresnius ryšius tarp mūsų.