Po du rudenis per metus

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Prancūzija, 2014

Išgyvenu antrąjį rudenį per pastarąjį pusmetį. Pirmasis, tiesa, buvo gerokai šiltesnis. Pirmojo metu braidžiau vandenyne, stebėjau kengūras ir ryškų ryškų Paukščių taką. Bet tą rudenį neskaptavom moliūgų, nebraidėm su guminiais batais per balas ir nelipom ant stogų. Tą rudenį buvau nutolusi nuo namų taip toli, kiek tik leidžia šios planetos gabaritai, tą rudenį keliavau ir pasaulį išgyvenau viena. Šį, tuo tarpu, esu apsupta kuo įvairiausių žmonių ir vienaskaitos pirmas asmuo visai natūraliai virsta į daugiskaitos pirmą, lyg taip visada ir turėjo būti.

Tą penktadienio popietę sėdam į traukinį ir važiuojam į olandišką užmiestį. Išlipę vėjuotoje tuščio miestelio stotyje dalinamės dar šiltus olando keptus sausainius ir kirsdami bėgius sukam prie pagrindinio kelio. Pakeliui lenkas piktinasi, kad aplink esantys dirbtinai susodinti medžiai vadinami mišku, vietomis aplink ganosi avys (ir indonezijietis iš pradžių pamano, kad tai karvės, bet tos avys išties rodosi tamsios ir didokos, tad neskubėkim smerkti). Taip prasideda savaitgalis, per kurį diskutuojam Lenkijos ir Lietuvos užsienio politiką, Nigerijos nacionalinę virtuvę, kinų požiūrį į europiečius, lietuvių ir latvių kalbų panašumus (ar žinojot, kad lietus ir latviškai lietus?). Kanadietė sėdi prie ilgo stalo, kur eile išrikiuota gera dešimtis moliūgų, ir pasakoja apie jų skaptavimo technikas (kurios, pasirodo, egzistuoja). Ir kuo vėlesnė darosi valanda, tuo betarpiškesni tampa pokalbiai, tuo daugiau bendrumo imu justi. Nes staiga taip aišku, kad mes visi ieškom (ir labai panašių dalykų), dvejojam ir bijom. Mes visi, sako į mano petį atsirėmęs žmogus, viduje esam velniškai vieniši, nors to nepripažįstam. Mes visi taip arti. Tai taip nesunku pamiršti. Ir taip gera prisiminti. Kalbam kaip kartais sunku ištverti (vietoj intelektualių diskusijų apie orą) nepaklausus apie pašnekovo didžiausias aistras ir svajones, kai taip norisi bene supurtant jį už pečių švelniai tardyti dėl ko jis gyvena (nors dažniausiai apsiribojam kaip sekasi?). Užtat patys čia pat kalbam apie savo geriausius draugus su kuriais bendraudami atrandam atsakymus, dalinamės idėjomis apie tobulo gyvenimo modelius ir įrodymais, kad laisva valia nepramanyta. Ir naktis teka pro pirštus. Apie penktą ryto diskutuojam realybės egzistenciją ir bandom išvardinti visas galimas jai atspindėti teorijas, tuomet pokalbiui besisukant prie kvantinės fizikos pasitraukiu, nes jau taip vėlu, kad net anksti, kaip kartais netikėtai nutinka.

Kitą savaitę vakaro sutemose nardo mergaitės smailomis raganų kepurėmis ir ilgais apsiaustais, stabtėli nuo būrio atsilikęs berniukas ir užsimeta baltą paklodę, taip persikūnydamas į simpatišką vaiduoklį, visi jie skanduoja ir dainuoja kaži kokius olandiškus magiškai skambančius žodžius ir viltingai žiūri į artimiausias gyvenamojo namo duris. Rodyklėms artėjant prie vidurnakčio gatvės rimsta, bet ties vidurnakčiu laikas, tradiciškai, nesustoja. Bemiegė naktis palengva virsta į rytą, kurį auštant stebim ant namo stogo, vos ne vos užsiropštę stačiomis kopėčiomis ir dairydamiesi aplink, iš dalies besižavėdami miesto panorama, iš dalies paranojiškai beieškodami stebėtojų (mat laipiojimas ant stogų ne itin legalus). Galvoje skamba vienos Lonely Planet kelionių istorijų autorės žodžiai "we are a music video". Nes saulė ima dažyti šalia esančių veidus, nors už jų nugarų dar pilna žvaigždžių, prie stoglangio aušta arbata ir nyksta visas nakties chaosas. Ir miestas rodosi toks ramus. Ir mes tokie visai laimingi. Kai pagaliau nusprendžiam miegoti, saulė pripila akis spindulių, ir juokiamės, bet galiausiai vis tiek sėkmingai užmiegam. Likusią dienos dalį kiek atsiriboju nuo palaimingo nieko neveikimo ir skaitau apie senovės civilizacijas bei jų žinias apie skirtingas dimensijas, su tuo susijusius astronomijos ir geometrijos pavyzdžius. Knyga keista, bet dėl to tik dar vertesnė dėmesio, juolab, jog idėjos, verčiančios raukytis ir atmesti visą teoriją, verčia mokytis išklausyti visą istoriją ir tik tada ją vertinti, ir dar pakeliui bandyti suprasti. Tad turbūt karts nuo karto sveika skaityti ir apie alchemiją, angelus ir keliones laiku. Juk ką gali žinoti.

Ir kai einu namo per rusvų lapų šūsnis jie man primena Sidnėjaus botanikos sodus praeitą rudenį (nutikusį vos prieš pusmetį, šiaurės pusrutulio pavasarį). Rodos, kad prireikė ano rudens, jog pasijausčiau labiau susijusi su likusiu pasauliu. Nes, sako, laikas būtinas ryšiams su žmonėmis užmegzti. Bet to paties reikia norint ryšius užmegzti su pasauliu. Dėl to ir kelionės dažnam prie širdies - intuityviai jaučiam, kad yra kažkokie siūleliai, kuriuos norisi užrišti ir taip uždaryti energijos grandinę. Ir kai vaikštau plačiomis nematytomis gatvėmis, kalbu su nepažįstamaisiais ar tiesiog stebiu praeivius, aš žinau, jog taip palengva kuriu savo saitus su pasauliu, kuo toliau, tuo stipresnius. Ir dėl to gera jaustis dalimi - dalimi šio miesto, dalimi skirtingų tautų draugų rato, dalimi grupės žmonių diskutuojančių realybę ar sveikinančių auštančią dieną. Nes visa jungiasi į vieną tėkmę ir toji tėkmė liudija visa ko vienį. Kol nebegali atskirti muzikos, dūmų ir veidų, kol nebegali suvokti, kada atėjo šis ruduo (nes, rodos, praeitas niekad ir nebuvo pasibaigęs).

Kyla saulė ir šviesa yra viskas, ką galiu matyti.