Per pragarą ir atgal

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2014

Pasakokit man istorijas. Pasakokit apie stiklo lelijas kuriančią japonę, apie vikingą ne laiku ištarusį myliu, pasakokit apie viduramžių vienuolyno raštininkes ir sužeistą kareivį, apie kalvį ruošiantį maru sergančiai žmonai vakarienę. 

Kiekvienas turi savo istoriją ir tik tu renkiesi, ar ja tikėti. Tikėdamas ją savotiškai materializuoji, paverti realybe - bent savo mintyse. "Kiek daug reikia, kad patikėtum" - pasakodama šias istorijas sako knygos veikėja. Taip lengvai patiki niekais, kasdienybėje sklandančiais beverčiais faktais. Ir taip nenori įtikėti į save ar į šalia esančio žodžius. Patikėjęs tampi pažeidžiamas - gali būti apgautas, įskaudintas, gali nukentėti. Bet kartais tikėjimas tampa esmine sąlyga pasakai tapti tikrove. Kartais tikėjimas sukuria istoriją.

Andrew Davidson romaną "Chimera" pradėjau skaityti gan vangiai. Rodėsi, jog tai kažkur girdėta, rodėsi, kad knyga manęs nepaliečia. Ir tada ji ėmė man kalbėti. Nes įtikėjau istorijomis, kol jomis dar netikėjo patys veikėjai. Ėmiau pastebėti ryšius tarp įvykių. Tarp istorijų, religijų, tautų, stichijų ir literatūros kūrinių. Įpusėjusi kūrinį nebegalėjau sustoti. Versdama paskutinius puslapius nebenorėjau priartėti prie galutinio. Nes ten, kur baigiasi kitos istorijos, ši tik prasideda. 

Viskas prasidėjo Didįjį Penktadienį, kai pagrindinis veikėjas po apdegimų avarijoje pateko į ligoninę, kur jį ėmė lankyti nepažįstamoji, tikinanti, kad jam tai jau trečias apdegimas. Ir kad pirmieji įvyko tryliktame amžiuje. Ji pasakoja istorijas iš tų laikų. Ir iš dar ankstesnių, aprėpdama skirtingas tautas (japonus, islandus, italus, vokiečius, britus), skirtingus tikėjimus (kalbėdama apie krikščionis, budistus, žydus ir senovės vikingų dievus), skirtingas stichijas (veikėjus pražudo ugnis, žemė, vanduo ar oras, jų amatai, gyvenimai taip pat tiesiogiai paremti jomis). 

Šioji veikėja (kuri, tikina ligoninės personalas, serga šizofrenija) pasakoja istorijas iš savo jaunystės. Jaunystės, kuri praėjo prieš septynis šimtus metų. Jos istorijų išklausytojas neskuba teisti ir diagnozuoti. Jis priima šias istorijas kaip dėmesio ir rūpesčio, kaip meilės formą. Meilė tampa esmine sąlyga apjungiančia visus laikus, kalbas ir tikėjimus pasakojimuose. Meilė tampa nepavaldi laikui. Nepavaldi mirčiai. Teegzistuojanti iš savęs ir dėl savęs, kaip vienetinė kuriamoji jėga. Išgelbėjanti net pragare.

Istorijų pasakotoja (beje, vardu Mariana) skaito pagrindiniam veikėjui Dantės "Pragarą". Sakytum, kiek ironiška, turint minty, jog jis apdegęs po avarijos. Bet stichijos kūrinyje itin svarbios. Pagrindinis veikėjas paženklintas ugnies. Jam istorijas sekančią Marianą traukia vandenys. Pagrindinis veikėjas privalo pereiti per pragarą. Asmeninį. Pragaro ratus skiria tekančios upės. Per ugnį jis įgauna galimybę pažinti Marianą. Per vandenyną ją praranda. 

Čia tiek ženklų, tiek simbolių. Kad ir avarijos diena, Didysis Penktadienis. Tarsi pagrindinis veikėjas taip atpirktų nuodėmes, savas ir svetimas, tarsi tai būtų atgaila už praeitą gyvenimą (Mariana sako, jis buvęs kariu ir atėmęs ne vieną gyvybę). Ir gyvatės simbolis. Gyvatės, neduodančios ramybės ir besislepiančios veikėjo stubure. Gyvatės kaip baimės įkūnijimo, tu tai aš sako ji, bandydama įtikinti, kad niekur nuo jos nepabėgsi. Tikėjimas suteikia drąsos. Meilė veja baimę šalin. Tampa akivaizdu, kad mano baimė nėra aš. Mano baimė tik iliuzija. 

"Šiuos žodžius taip norėčiau ištrinti, jog esu tikras, kad privalau juos palikti." Nes baimes privalu sutikti akis į akį. Kaip ir nerimo, nusivylimo ar gėdos šaltinį. Akivaizdu, jog noras tai panaikinti rodo, kaip tai svarbu. Ir likęs prisiminimas tampa galimybe mokytis. 

Galėčiau jums pasakoti istorijas be galo, pasakoti kaip skirtingi čia vaizduojami amatai sietini su skirtingomis stichijomis, kaip mitologinės figūros sietinos su romano siužetu, kaip veikėjų tipai dera tarpusavyje, galėčiau net pamokyti jus kaip pasakyti aš tave myliu mažiausiai penkiomis skirtingomis senovės kalbomis ar išanalizuoti panaudotų laiko ir erdvių juostų sintezę. Bet apart visa to itin svarbu paminėti dar ir kitą idėją - jog tavo kūnas nesi tu, tai galioja tiek apdegus visą kūno paviršių, tiek svarstant galimybę, jog buvai vienuole tryliktame amžiuje. Nes tu esi per amžius, tavo gyvenimas nesibaigia apmirus kūnui, ir jei nesi tas kūnas, tu niekados nepaliauji būti. Vandeniu upelyje, vėjo gūsiu, prieš milijardus metų susprogusių žvaigždžių dulkėmis. Tai kiek primena "Debesų atlasą". Ir, jei atvirai, patį gyvenimą. Nes kas paneigs, kad susipažinom jau kadaise, kas paneigs, kad kartu gaminom valtis prieš tūkstantmetį Islandijoje ar kalėm akmenines chimeras viduramžių Vokietijoje. Kas paneigs, kad mudu jau negrįžtamai susiję. Ir kad toji kiek per dažnai jaučiama tuštuma viduje tėra kito susitikimo laukimas. Kas paneigs, kad tas susitikimas nutiks jau netrukus. Akimirkai ir amžiams.