2014 metų animacija verta kiekvieno (vaiko) akių

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2014

Pastaruoju metu vis dažniau galvodavau ar apskritai verta žiūrėti filmus. Kas, šiaip jau, yra dėmesio vertas klausimas, atspindintis ne tiek įspūdingų kino juostų trūkumą, kiek savo laiko vertinimą. Bet po kelių filmų peržiūrų prisiminiau, kodėl taip gera ir prasminga kartais skirti tam dėmesio. Ir tie peržiūrėti filmai buvo animaciniai.

Mokyklinis autobusas sustoja prie muziejaus, kuris, pasirodo, yra kvapą gniaužianti vieta, knibždanti legendomis ir paslaptimis. Ir per kelių žmonių bei kelių dievų istoriją pasakojama visos civilizacijos tradicija. Senovės Meksika, gyvųjų žemė. Tuomet - žemė mirusiųjų, bet neužmirštų - tokia spalvota, tokia pulsuojanti, tokia primenanti "What Dreams May Come", ne vien atspalviais, bet ir ėjimu per pragarą vardan Jos. Pragaras - užmirštųjų žemė. Jį, tikėsit ar ne, valdo dievybė vardu Xibalba. Tiesioginis šio vardo vertimas yra baimės vieta. (Beje, tuo pat metu, pasak legendų, tai vieta kur radosi dangus ir žemė, tad, panašu, ji reikalinga ir neišvengiama). Tai vardas, parkeliaujantis iš Majų mitologijos, vardas, girdėtas, jei bent kartą matėt sprogstančias galaktikas ar "The Fountain". Ir, dievaži, man patinka dėmesys skirtas detalėms. Taip pat man patinka, kad legendos tampa dalimi identiteto, kad ginklai krenta pasigirdus muzikai, kad aukštinama atjauta, ir tuo pačiu ne per banaliai. Labiausiai man patinka, jog juosta baigiama fraze, jog mirti gali kiekvienas, o šie vaikai turės drąsos gyventi. Kaip filmas tiek daug pasakojantis apie mirtį, jis yra stebėtinai pozityvus. Galbūt drąsus, muzika skambantis kalbėjimas apie didžiausias baimes panaikina jų įtaką. Galbūt taip su jomis ir reiktų gyventi. Rašant savo paties istoriją, teigia "The Book of Life".

Kvapą gniaužia ne vien kultūra, kvapą gniaužia ir mokslas. Ypač panaudojamas dirbtinio intelekto kūrimui. Ypač kuriant robotus. "Big Hero 6" tarnauja kaip neįtikėtinai puiki animacija mokslo propagavimui. Tu mąstysi, nieko nesugalvosi, klimpsi į neviltį, kažkas tavim tikės ir palaikys, tu nesustosi, pažvelgsi į uždavinį kitu kampu, tu atrasi idėją, dirbsi, dirbsi, nuvargsi, vėl dirbsi, pradėsi matyti rezultatus. Ir tai bus tik pradžia. Dėmesys procesui man rodosi velniškai svarbi sudėtinė idėjos dalis. Abiejuose filmuose siūloma taiki kova (menu ar intelektu) taip pat verta paminėjimo. Kaip ir šiokios tokios feminizmo apraiškos (viena mokslininkė veikėja mėgsta kartoti "women up" vietoj įprasto "man up" pasakymo, ir tai ne vien šypseną kelianti konteksto detalė, tai ir visai dėsninga prasminė viso filmo dalis, kurias Disnėjaus filmai dažnai yra linkę pabrėžti. Ir tai matyti gera). Jau nė nepradedant kalbėti apie veiksmo vietą, kur sumišusios Jungtinių Valstijų ir Japonijos kultūros, tokiais įdomiais kampais, tokiomis detalėmis, kad vėl sunku nesižavėti. Kaip jau minėjau, dėmesys detalėms (tiek architektūrai veiksmo fone, tiek daugiaprasmiams žodžiams dialoguose) padaro filmą daugialypį ir vietoj taikymosi į vieną amžiaus ar pomėgių grupę, jis tampa patrauklus daugybei. Nes interpretacija galima ne viena. Ir tai apibrėžia gerą meno kūrinį.

Kultūra ir mokslas. Dvi atramos išsilavinimui, ir ne vien formaliam, ne, labiau susidomėjimui pasauliu, tęstiniam, individualiam. Ir jei būtų proga kiekvienam pasaulio vaikui pasiūlyti idėją, jog kultūra ir menas yra magiški, o mokslas leidžia kurti ir atrasti pasaulius, labai džiaugčiausi, galėdama tą progą išnaudoti. Teskatinu susirinkt vaikus esančius aplinkui (ar pastarųjų sferų dar neatradusius suaugusiuosius) ir suteikti jiems galimybę susidomėti muzika, inžinerija, programavimu ar pasakomis iš senovės Meksikos. Nes, rodosi, kuo labiau giliniesi į racionalius dalykus, tuo daugiau magijos gali juose atrasti.