Skrydžio metafora

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Kinija, 2014

Diržas užsegtas - saugumu pasirūpinta. Užsimerkiu ir pajaučiu, kad imu riedėti. Atsimerkusi susivokiu, jog vis dar stoviu vietoje. Atėjus laikui iš tiesų pajudu ir po minutės įsibėgėjimo atsiplėšiu nuo žemės. Ir kylu. Fiziškai jaučiu, jog kylu, nes kiek keičiasi slėgis, nes tenka kiek atsilošti, kad galėčiau atsipalaiduoti. Ir jau nuo pirmųjų sekundžių matyti tokių pokyčių privalumai. Nes staiga įgaunu perspektyvą - kiek susitraukia daugiabučiai namai ir pavieniai automobiliai, miškai išsidėsto taisyklingų formų plotais. Vienu žvilgsniu aprėpiu daugybę upės vingių. Sako, kopti į kalnus verta vien dėl vaizdo, kurį pamatai užkopęs, vaizdo, kuris teikia aiškumo. Kai vienu žvilgsniu galiu aprėpti visą miestą ir aplinkines vietoves, visa išties atrodo gan paprasta, visa, kas ant žemės. Taip struktūrizuota, taip suvokiama, taip išsprendžiama. 

Toks reflektyvus atstumas yra tik skrydžio pradžia, tik pirma informacijos apmąstymams porcija, nes nepaliauju kilti aukščiau. Ir, kaip neretai nutinka, patenku į debesį, kur keletą akimirkų nieko nematyti. Bet kaip visada po tokių trikdančių situacijų, prieš akis plyti šviesa. Tad po dar kelių sekundžių išnyru iš debesų sluoksnio ir negalėdama nuslėpti šypsenos dairausi po atsivėrusius horizontus. Nes čia tik debesų kanjonai ir saulė, už nieko nebesislepianti ir šildanti mano skruostą pro dvigubą lango stiklą. Taip paprasta šioje vietoje būtų numesti pastabą, jog, na, saulė visada egzistuoja virš debesų sluoksnio, nes jai nėra kur pasidėti. Ir šiaip, sakytum, jei daikto nematai, jis nepranyksta. Aš linktelėčiau sutikdama, tačiau savo ruožtu pridėčiau - kartais tai taip lengva pamiršti. Taip lengva pamiršti, kad pastangos, kurias dedi norėdamas parašyti knygą ar išmokti japonų kalbą išties dedasi kažkur (net materialiai, sakyčiau, - aktyvuodamos neuronus ir gilindamos smegenų vingius) ir dėl to yra nenuneigiamai vertingos, net jei desperacijos akimirką rodosi visiškai nematomos, dėl to neegzistuojančios ir bevertės. Taip lengva pamiršti, kad tave mylintys žmonės visada čia pat (ar kur toli - faktas nuo to nesikeičia, jie egzistuoja), nepaisant to, ar gali juos apkabinti šią akimirką. Taip lengva pamiršti, kad saulė šviečia visada, visada, tik kartais ją dengia debesys, bet debesys neturi galios nuneigti jos egzistencijos. Negatyvios emocinės būsenos nėra pajėgios nubraukti tavo daugialypio potencialo, tavo darbų prasmingumo ir tavo egzistencijos vertingumo. Slegiantys rūpesčiai neturi galios panaikinti tavo atkaklumo ar vidinės ramybės. Ir kai savo akimis bent kartą sąmoningai tai paliudiju, nebegaliu ignoruoti tokio fundamentalaus fakto, tad mano skrydžiai jau keletą metų tarnauja kaip šviesos nepaisant nieko priminimai. 

Pakilus virš debesų visa ryškiai apšviesta, dėl to ryšku, dėl to šitaip aišku. Bet ateina laikas leistis žemyn. Nes kiek pabuvęs šiame dieviškame pasaulyje susipranti, kaip gera iš arčiau pažinti saviškį. Pasilenkti, apžiūrėti. Prisiliesti savo saulės prisigėrusiais pirštais. Tad leidžiuosi, vėl debesų sluoksnis, po juo - miesto prietema. Tačiau aš žinau, kad ji apgaulinga, žinau, jog virš debesų liejasi šviesa. Ir kad ji ten bus visuomet.

Išlipu iš lėktuvo ir akimirką rodosi, jog matau savo šešėlį.