Filosofuojant apie kvantinę fiziką

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013

Nuo šiol kaskart pamačiusi apytamsį benamį katiną žvelgsiu į jį su smalsumu ir pagarba, nes - kas žino - galbūt tai Šrėdingerio katinas, superpozicijos principu ir gyvas ir miręs, dėl tokios dviprasmybės atveriantis atidžiam praeiviui kvantinės fizikos pasaulį. Kuris stebina ir žavi, tad, iš pirmo žvilgsnio, rodosi, jog yra visiškai atskiras nuo įprasto, tačiau nesunku greit suprasti, kad šie pasauliai yra neatsiejami ir šiaip jau daugiskaitos šiame sakinyje nė nebūtina vartoti.

Lygindama ir jungdama šių pasaulių idėjas Sonia Fernandez-Vidal pasakoja apie "Niko kelionę per erdvę ir laiką", kurios prasminis formatas dalinai primena Jostein Gaarder "Sofijos pasaulį" - vaikas yra supažindinamas su visiškai neįtikėtinu, kvestionuoti realybę skatinančiu ir jį ugdančiu pasauliu, kuris, pasirodo, jau yra dabartinio pasaulio dalis, tik nepažinta iki šiol. Sofija susipažįsta su filosofija, Nikas - su kvantine fizika. Ir skaitant apie tai fizikos sąvokos dėliojasi į savotišką filosofiją.

Kuo greičiau judi, tuo lėčiau slenka laikas. Galima tokius žodžius sutalpint į formulę ir švaistytis faktais apie šviesos greitį. Bet akimis bėgdama pro šį faktą ėmiau mąstyti apie kasdienį laiko bėgimą ir kas antrą dieną kartojamą nuostabą (o gal skundą, o gal abu kartu), kad laikas bėga velniškai greitai. Ir esu diskutavusi ne kartą apie hipotezę, jog kuo daugiau veiklos turi, ypač įsimintinos ir prasmingos, tuo labiau, pažvelgus atgal, laikas rodosi gausiai pripildytas pokalbiais ir nutikimais, ir dėl to ištemptas, dėl to - ne taip greitai prabėgantis. Kitaip tariant, jei visos dienos vienodos, jos supanašėja ir savotiškai sukrenta viena ant kitos į krūvą lyg ant vienodų trafareto rėmų, tad viskas, ką gali prisiminti apie praeitį - identiška rutina, nes vargiai egzistuoja skiriamieji ženklai. Jei dauguma dienų skiriasi viena nuo kitos, jos dėliojasi šalia, jos plečia reliatyvią neapčiuopiamą erdvę, tad ir laikas ne taip stebina savo pagreičiu. Ir pirmasis pastraipos sakinys, minimas knygoje, tik paliudija tokią idėją: kuo daugiau veiklos - kuo daugiau ir greitesnio judėjimo (fizinio ar minčių) - tuo lėčiau slenka laikas. Ir kuo lėčiau slenka laikas, tuo, rodos, daugiau jo turi. Net jei ir realiatyviai.

Su laiku susijęs ir superpozicijos principas, teigiantis, jog visos galimybės egzistuoja vienu metu. Ir kad galimybių gausa išnyksta, vos superpozicija imama stebėti. Pavyzdžiui, jei lauki laiško su atsakymu, ar esi priimtas į naują (taip siektą, taip išsvajotą) darbą, ir galų gale jau laikai laišką rankose, tik dar neatplėštą, racionalumas lyg ir siūlytų, jog atsakymas jau apspręstas, nesvarbu, kaip greit jį sužinosi. Tačiau remiantis superpozicijos principu - tol, kol neatplėši laiško, tol nepaliaus egzistuoti tiek tavo priėmimas, tiek atmetimas. Bet vos pažvelgsi į laiško tekstą - liks tik vienas atsakymas. Skamba lyg ir keistai, bet, nežinau kaip jūs, - aš visad tikėjau (ir kartais vis dar tikiu) panašia idėja, jog kol neišsiaiškinau vienareikšmės įvykio baigties, tol toji baigtis, na, nėra baigtinė. Tol atsakymai nesudėlioti į teisingus langelius, tol jie gali keistis. Ir galbūt mintys gali keisti įvykių baigtis (kol nepradėjot raukytis ir lipdyti šiai minčiai ezoterikos etiketės, skubu patikinti, jog ši idėja irgi iš kvantinės fizikos sferos). Nes masė gali virsti energija. Ir energija gali virsti mase. Taip elektronų greitintuve dalelės įgyja energijos, kuri naudojama naujoms dalelėms susidaryti. Tad, remiantis tuo, galima mąstyti ir apie kitus energijos virsmo mase atvejus. Kad ir minčių virsmą į materiją.

Galiausiai, kvantinė fizika siūlo parodymų ir tarpusavio saitams. Pasakojama apie kvantinį susietumą - egzistavimą dalelių, kurios susietos kvantiškai ir nepaisant jas skiriančio atstumo kinta priklausomai viena nuo kitos. Taip gali būti susietos pora dalelių. Ir taip gali būti susieta visa visata. Nes, sako, didžiojo sprogimo metu visos dalelės gimė kartu, dėl to jos visos kvantiškai susietos. Tad ir mes susiję su viskuo, kas aplink. Su medžiais, žmonėmis ir žvaigždėmis. Taigi asmeniniai veiksmai daro įtaką visai aplinkai. Medžiams, žmonėms ir žvaigždėms. Ir įtakos mastas šiuo atveju ne toks svarbus, reikšmingesnis pats saito egzistavimas ir įtakos kaip galios bei atsakomybės suvokimas. Aš buvau dalele žvaigždės - manyje žvaigždžių dulkės, aš esu susieta su žvaigždėmis, kaip ir tu. Ir aš susieta su tavimi. 

Viso to akivaizdoje sustoju ir bandau suvokti ryšių gausą bei pasaulio funkcionavimą jų kontekste. Kvantinis, filosofijos, fizinis pasaulis - visa tai viena, bene kvapą gniaužianti realybė, kurioje man ir tau teko laimė atsidurti.