Akimirka

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014

Šis įkvėpimas yra vienintelė realybė. Visa kita jau praėjo arba (galbūt) ateis. Tad jei norisi ką nuveikti, šiandien ar šiame gyvenime, ši sekundė yra vienintelė proga tam.

Tik kartais taip nesunku pasimesti laiko ir erdvės kontinuume. Tuomet imama laukti konkretaus momento veiklai pradėti. Pirmosios naujų metų dienos. Pirmosios pavasario dienos. Pirmadienio. Pirmosios ryto valandos. Aštuntos valandos nulis nulis minučių (nes jei vos minute pavėluoji pradėti veiklą, rodosi, valanda - ar net diena - jau kiek apgadinta. Esu girdėjusi tokių pamąstymų labai rimtu veidu). Susiformuoja lyg kokia mąstymo dėžutė, ar, paprasčiau, stereotipas - naujų, ryškiai nužymėtų pradžių. Jei nepasisekė šiandien, visada yra rytojus, ir tai yra visiška tiesa, bet taip pat tiesa yra ir ta, jog visad yra nauja akimirka. Ir toks kontekstas gali visiškai pakeisti perspektyvą. Nes jei nori pradėti, pavyzdžiui, mokytis kalbos - laiko riba staiga ne sekmadienis, o kita akimirka. Tad prisėdi mokytis kalbos - nors ir porai minučių, nors vienam žodžiui. Jei viskas, absoliučiai viskas šiandien, rodos, nesisekė, gali aktyviai ieškoti būdo, kaip pasijausti kiek geriau jau už akimirkos ir paskambinti draugui, parašyti laišką, pamedituoti, išsivirti mėgstamiausios arbatos, išeiti pasivaikščioti. Tokiu būdu dingsta motyvacija ieškoti pasiteisinimų ar atidėlioti savo didįjį projektą iki trisdešimtmečio. Nes suvoki, kad ši sekundė yra viskas, ką turi, viskas, kam gali turėti įtakos ir tuo pačiu - kad kita sekundė bus visiškai nauja, šviežia ir siūlanti beribes galimybes, jei tik susitelksi ties ja, leisdamas mintims ir emocijoms nutekėti kartu su praeinančiu laiku, nesinešiodamas jų, neprisirišdamas prie jų.

Susitelkimas ties šia akimirka mano mintyse siejasi ir su kitu puikiu reiškiniu - aktyviu dabarties patyrimu. Kai prieš savaitę sukryžiavus kojas sėdėjau autobuse ir važiavau saulėta Olandijos autostrada, mąsčiau kaip ilgai laukiau šio savaitgalio ir kaip noriu išvengti jausmo, jog jis baigėsi vos prasidėjęs. Tad kaip visada tokiu atveju - stengiausi nuolat mintyse stabdyti akimirkas, primindama sau, kad štai dabar penktadienio vakaro aštuoniolikta valanda ir man dar liko pusantros paros, štai šeštadienio ryto devinta valanda (...) Taip galėdavau akimirką sustoti, suvokti, kaip tuo mėgaujuosi ir kiek laiko tam dar turiu. O kartais save visiškai pamesdavau momente, ir tik aktyviai  mintimis fotografuodavau patyrimą. Geriu mochą, skaitau Tao Te Ching ir kavinės fone groja Angus & Julia Stone. Važiuoju dviračiu palei upę ir kvepia žydintys seni seni medžiai ir nuo tilto būriai praeivių stebi irklavimo varžybas. Saulė vandeny, trumų aliejus, evoliucijos teorija, grupė mimų, pieno kokteilis. Viskas ryškiais kadrais išsirikiavę mano mintyse, nes vis primindavau sau aktyviai sekti kiekvieną aplinkos detalę. Kas šiaip nėra labai paprasta, bet ilgainiui pavyksta dėmesį išlaikyti vis ilgiau, išgyvenant vis giliau ir mėgaujantis tuo dar labiau. Tad pasibaigiant savaitgaliui, žinoma, atrodė, kad jis per trumpas, bet neatrodė, jog jis baigėsi per akimirką. Lyg ir trukmės suvokimas neiškreiptas (akimirka), bet ta akimirka rodos įgavusi daugiau dimensijų. Sakykim, iš plokštumos perėjusi į 3D. 

Jie sako - naujųjų metų diena tokia svarbi, tai vienintelė tokia diena metuose! Bet, pagalvojus geriau, juk kiekviena diena yra vienintelė tokia diena metuose (kovo dvidešimtosios šįmet tikrai nebebus, tuo aš gan užtikrinta). Tad visos jos panašiai svarbios, panašiai vertingos, suteikiančios panašiai nesuvokiamai gausias galimybes. Realizuoti idėjas, sukurtas prieš daugybę metų, pagaliau nudirbti visus suplanuotus darbus neiššvaisčius nė minutės ar kažką padaryti truputį laimingesniu, nei buvo. Vos prieš akimirką.