Trumpametražiai metų laikų epizodai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014

Pramerkiau akį. Brėkštančio ryto horizonte siautė nuosaiki pūga. Tai buvo vasario pradžia, tai buvo pirmasis sniegas čia šią žiemą, tai buvo pirmasis sniegas dalies tądien sutiktųjų gyvenimuose. Skubantys į darbą kaimynai su nuostaba veide gremžė apšerkšnijusius automobilių stiklus, kvatojantys praeiviai mėtė akmenis į pašalusį tvenkinį ir kvatojo vis stipriau, kai akmuo nenugrimzdavo. Netoliese su sniegu pažintį mezgė indonezijiečiai, pozuodami apsnigusio tako fone ar su viena kita snaige užsilikusia ore. Kiekviena atsitiktinė sniego banga teikė dar daugiau nuostabos, prie džiaugsmo jungėsi ir vietiniai olandai, ne vietiniai amerikiečiai ir dar daugybė žmonių, tautybė juk ir ne tokia svarbi, svarbiausia, ką tąryt pamačiau, yra tyras džiaugsmas išprovokuotas nedažnos arba pirmąsyk liudijamos patirties. Geriau pamąsčius, kiekvienas rytas nubudus vis kitoks, ir nė nereikia poros milimetrų sniego tam įrodyti. Geriau pamąsčius, visai sveika būtų žvalgytis į žemę, dangų ir tvenkinius kasdien su nuostaba veide ir entuziazmu visa tai pažinti.

Pramerkiau akį. Aušo, penkta valanda ryto. Tai buvo gegužės pradžia, žolė spėjo sužaliuoti, rodos, vos per vieną antradienio popietę kiek sušilus žemei, ir visą tą žalumą liudijau pakeliui į oro uostą. Kilo lėktuvas, saulė kilo iš už jo, tad lėktuvo šešėlis krito ant rusvai žalsvų girių. Besižavėdama savo kaip lėktuvo keleivės atspindžiu ant medžių viršūnių, kas yra gan nekasdienis vaizdas, pastebėjau dar ypatingesnį reiškinį, kuris mane prirakino prie lango artimiausioms kelioms minutėms. Aplink lėktuvo šešėlį ėmė formuotis vaivorykštė, ir ne įprasta, bet žiedinė, be pradžios ir pabaigos. Žinoma, kylam vis aukščiau, veliamės į debesis, kurie, viso labo, yra drėgmė įgavusi šiokį tokį pavidalą, saulė šviečia tinkamu kampu, ir štai vaivorykštė, visa paaiškinama. Bet žvelgti į vaivorykštę iš viršaus, juolab, apvalią ir dar su lėktuvo - tad, pabūkim egocentrikais, ir savo - atspindžiu vidury jos buvo sunkiai nusakoma patirtis. Fotoaparatas buvo nugrūstas kažkur giliai daiktadėžėje, ir, akimirką pamąsčiusi, nusprendžiau verčiau nepraleisti tokio vaizdo, kai vargu ar ir spėčiau laiku įamžinti jį. Nes tai nebuvo vien vaizdas, tai buvo patyrimas, patyrimas gamtos vienio: kai aukšti girių medžiai tarnauja pagrindu, kai šviesa krenta tam tikru kampu, kai drėgmės koncentracija ore pasiekia tam tikrą procentą ir kai aš žvelgiu į visa tai - tik tokiomis sąlygomis - susidaro nupasakota situacija. Ir visą dieną nepalioviau stebėtis - ir žavėtis - kokio nutikimo liudininke tapau.

Pramerkiau akį. Aš namuose. Tai buvo balandžio pabaiga, saulė šildė bene nepadoriai intensyviai ir mes kalbėjom apie žydinčius medžius, apie sakuras prie upės, kurios, rodos, lankomos tik tam kad nusifotografuotum jų fone, paliekant vos už kelių metrų žydinčias slyvas, kvepiančias ir atrodančias neprasčiau, ramybėje. Kalbėjom apie mėgdžiojimo kultūrą, kai medis iš kito krašto susilaukia daugiau dėmesio, nes tikslas nėra pasimėgauti, ne, tikslas yra atkartoti veiksmus kažkieno suformuotus kadaise, suformuotus kitur, sunkiai suprantant, bet, tiesą sakant, ir suprasti per daug nesivarginant. O galimybė kurti ir suvokti yra tai, ką turim brangiausio, visa kita ilgainiui gali būti pakeista technologijos. Žmogiškumas slypi kūrybiškume, santykio su kitu žmogumi atradime ir to išjautime. Dėl to subjektyvios patirtys vertingos, dėl to į tą pačią snaigę galima žiūrėti dešimtis kartų ir pamatyti vis ką kito - tuomet ji paprasčiausiai ištirpsta - bet ir tą vandens lašelį galima mėginti pažinti, ar tiesiog pasimėgauti jo buvimu. Sakysit, tai laiko švaistymas, tačiau tokie dėmesio mechanizmai veikia kiekvieną akimirką, dirbant, bendraujant, vaikščiojant ar mąstant. Išmokus su atidumu ir susidomėjimu žvelgti į lašelį vandens paprasčiau tampa ir pilnai išgyventi kasdienius veiksmus. Aktyviai klausytis bekalbant, nuosekliai skaityti dirbant. Nesiblaškant, iš tiesų patiriant. Daugiau dėmesio žmogui ir veiklai tampa keliu į erdvę, kurioje gimsta tiek kūrybiškumas, tiek subjektyvaus ir dėl to tokio vertingo santykio su savimi ir pasauliu ieškojimas.