Dialogai: kuo vertingi kasdieniai pokalbiai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2015

Turiu nuostabių draugų. Kas jums turbūt ne itin aktualu (nebent esat vienas mano draugų, kas irgi gali nutikti). Tačiau yra dalykų kurie gali būti generalizuojami kiek plačiau nei asmeninis santykis, tiek pačios idėjos, tiek turinio atžvilgiu. Idėjos, kiek ir kaip gali mokytis iš kasdienių pokalbių. Turinio pokalbių, kurie dažnai vertingesni už intelektualias knygas ar motyvuoti bandančius filmus. 

Dialogai yra velniškai įdomus fenomenas - dviejų žmonių bendravimas, generuojantis turinį, kurio kiekvienas jų atskirai galbūt niekad nė nebūtų sumanęs. Nes vieno pašnekovo idėjos stimuliuoja mintis kito galvoje, galų gale, leisdamas sau kalbėti kartais pasakai dalykų, kuriais pats save nustebini, tad dialogas leidžia tiek kurti, tiek stebinti save (ir pašnekovą, jei pokalbis nusisekęs), o iš šono rodytųsi, kad tai tiesiog pašnekesys, kas nors gal pasakytų, jog tai 'tuščios šnekos' ir nuskubėtų prie savo labai produktyvaus dienotvarkės plano vykdymo, kažkas gal pasakytų, kad tai kalbos iš neturėjimo ką veikti, nes išties kainuoja energijos prisėsti ir pamąstyti ar tikrai tai, ką veiki iš inercijos yra prasmingiau už pokalbį prie artimiausio suoliuko. Pokalbiai su įdomiais pašnekovais (kas, turiu pabrėžti, yra gero pokalbio nepamainoma dalis, ypač kai pats jautiesi dar tik pakeliui tokio statuso link) leidžia pažinti save, leidžia pažinti pašnekovą, leidžia pažinti žmogų plačiąja prasme, o dar ir sužinoti tiek daug apie pasaulį ir prisigaudyti idėjų, kurių pakaks bent iki kito artimiausio pokalbio.

Liepos viduryje sėdėjom prie barbakano, ant kalno. Po obelim. M. pasakojo apie svajones nakvoti po atviru dangum pajūry kai giedra, ryškios žvaigždės ir visa, kas girdėti, tai bangos ir vėjas. Ji sakė, kad svajonėmis galima dalintis ir tai yra vienas puikiausių jų bruožų, dėl to ir suteikiu sau laisvę jums tai papasakoti. Ir kalbėjom, kaip keistai gera yra pamiršti visus rūpesčius, kaip jie patys yra pramokę užsimiršti, vos pradedi pastebėti tai, kas prieš akis - žiūrėjom, kaip besileidžianti saulė krito pro obels šakas ir kažkur tolumoje virpėjo lapai medžio, besirodę sidabriniais. Viso vidinio chaoso epicentre ėmė skleistis ramybė ir chaosas jai kiek pasidavė, bent šią akimirką, ir akimirka yra daugiausia, ko galiu norėti. 

Kitąsyk gėriau arbatą pagamintą iš kavos pupelių (neklauskit kaip)  ir kalbėjom, kaip svarbu atskirti savus norus nuo tų, kuriuos neakivaizdžiai siūlo aplinka, kad suvoktum, jog pastangos išties kuria gyvenimą, o ne kažkieno įteigtą iliuziją. Tuo pat metu, įsitikinti, jog investuoji pakankamai energijos ir laiko, kad pasiektum to, ko pasiekti nori. Aklai neužpildyti minčių karjera, kai terūpi laimė, bet jei laimę neša akademiniai pasiekimai - dirbti ties tuo tik dar atkakliau. Nes gali nuveikti tiek daug jei, na, veiki. Tokia paprasta, akivaizdi ir tuo pat metu sunkiai įvaldoma tiesa. 

Tuomet oficialiai prasidėjo rugpjūtis, neoficialiai prasidėjo vasara ir skundai dėl šilumos (nes šiluma tik vasarą ir tegali skųstis, o progų svarbu nepraleisti, tai žino kiekvienas), minutės, rodosi, ėmė tiksėti dar greičiau. Ir kalbėjom, kas galėtų būti svarbiausia besibaigiant gyvenimui ir jį dar begyvenant, kalbėjom apie kosmosą ir palydovus, apie laipiojimą ant bažnyčios stogų, apie į pražūtį judančią šylančią planetą, dar mitų ir kalbotyros literatūrą. Apie balansą tarp pasirūpinimo savo poilsiu ir savęs stūmimo į ugdančias patirtis, harmoniją tarp naujų patirčių, įspūdžių, veiksmo bei sugebėjimo išlaikyti vidinę ramybę viso vietinio (ir, žinoma, išorinio) chaoso apsupty. 

Ir pagaliau išpildau mažą seną norą - fotografuoti bundantį Vilnių - ir bundu keturios keturiasdešimt penkios, apytuštėm gatvėm judu senamiesčio link. Katedros aikštė tuščia ir matyti tik plytelė *stebuklas*. Šiandien kilsim į tris kalnus, šiandien išsiaiškinsiu, kad pavėsis paupy atima apie dešimt laipsnių nuo realios temperatūros pajutimo (įsiminkit, tai turbūt vienintelis praktiškas patarimas šiame tekste, ypač šių dienų kontekste), kol su J. kalbėsim apie entuziazmą gyventi kuo įvairiau, neįstringant į saugių pasirinkimų formas, kuriose išaugam su prestižinių mokyklų ir universitetų, rimtų praktikų ir solidžių darbų pagalba. Truputį daugiau žmogiškumo, purvo ar laipiojimo sienomis. Pastarojo veiksmo įvykdymui pasiruošusi nesijaučiu, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu įkvėpta bent pabandyti. 

Bet visa tai bus vėliau, kol kas tik aušta, kol kas mes vėl ant barbakano, tik šįsyk su G., nuo čia kyla oro balionai, kurių trypčiodami laukia keleiviai ir žvelgiant į padūmavusį Vilnių kyla vis stiprėjanti nostalgija miestui ir jo žmonėms, ypač šalia buvusiems ir esantiems. Ir vis dėlto, suvokiu, kad viskas vieną kartą baigiasi, net ir didžiausios ledų porcijos ar įspūdingiausi koncertai, ir nori dar, bet lieka ryškus jausmas, kad tai buvo, tikrai buvo, ir buvo puiku. Tad turint minty, jog amžinas tęstinumas negalimas jokio reiškinio kontekste, racionaliai suvokiu, jog visi pokalbiai dovanoti pastarojo mėnesio tik prisidės prie energijos generavimo, prie pastangos stengtis, mokytis, dirbti ir augti. Racionalumas prasiveržia ir į emocijas, telieka dėkingumas. 

Pokalbiai yra vienas pagrindinių mano kasdienio dėkingumo šaltinių ir vienas pagrindinių būdų pažinti žmogų, dėl to mąstyti apie šį meną, juolab pamėginti jį suvokti ar įvaldyti rodosi aktualu ir verta. Galėsim tai išbandyti kitą kartą susitikę.