Kodėl neturėti laiko gali būti smagu ir prasminga

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Estija, 2015

Jei reiktų sudaryti sąrašą užduočių, kurias norėtum nuveikti per gyvenimą, iš ko susidėtų sąrašas? Taip, aš noriu išmokti sklandžiai kalbėti prancūziškai ir noriu savanoriauti milžiniškuose muzikos renginiuose, noriu atlikti begalę tyrimų keliose akademinėse srityse, noriu įsigyti ir prižiūrėti didelį šunį, noriu išmokti groti gitara ir užrašyti muziką skambančią mintyse, noriu įkurti keletą organizacijų susijusių su emocine pagalba, ir tai tik per kelias sekundes prabėgę sąrašo punktai. Sąrašas būtų ilgas, sąrašas būtų teikiantis entuziazmo. Ir tada, tik pamanyk, pasitaiko proga priartėti prie vieno ar kito veiksmo. Dirbti laboratorijoje su neuropsichologijos tyrimais. Mokytis vadovauti organizacijai. Studijuoti mokslą su puikių profesorių pagalba. Uždirbti pinigus iš prasmingos veiklos, kurios idėjomis tiki. Bet pirminė energija greit ima slopti, nes paroje lieka tos pačios dvidešimt keturios valandos, kurios net su šiokiais tokiais laiko planavimo įgūdžiais nėra linkusios išsiplėsti. Tada imi nuolat kartoti, koks esi užsiėmęs, nes mes esam puikiai to išmokę, ir veiklos ima prarasti žavesį. Turint minty, kad veiklos prasmingos ir kad jas įmanoma sudėlioti taip, kad laiko užtektų ir poilsiui (kokybiškas poilsis - atskira tema), telieka motyvacijos, planavimo ir darbingos būsenos klausimai.

Žinoma, prabudus ryte labiau norėtųsi žiūrėti filmus, kepti blynus ar skaityti straipsnius apie pietryčių Aziją. Šioje akimirkoje slypi didžiausias potencialas ir klastingiausi spąstai - tik dabar gali nuveikti kažką prasmingo, o būtent dabar norisi tą visą įspūdingai skambančią prasmę nustumti kiek vėliau ir peržiūrėti dar vieną puslapį ar straipsnį. Būtent dabar galiu kurti savo ateitį ir būtent dabar dažniausiai renkuosi greit pajaučiamą malonumą, o ne naudą ilgalaikėje perspektyvoje. Tad įsisąmoninti, jog šis momentas yra viskas, ką turi, gali būti pirmas žingsnis sąmoningesnio santykio su darbais link. 

Taip pat ir pačias veiklas galima suvokti ne taip tiesiogiai. Galbūt darbas kuriuo užsiimi yra ne vien fizinė užduotis, kurią atlieki. Tai taip pat būdas sutikti žmones ir susirasti draugų, įgyti patirties srityje kuri itin įdomi, ištobulinti įgūdžius, kurie jau buvo kiek nustumti į šoną (ar niekad ir nebuvo turėti). Tas pozityvias pasekmes kartais nesunku pamiršti. Bet jos egzistuoja (na, dažniausiai). Jei žvelgčiau į užduotį tik tiesiogiai, greitai prarasčiau entuziazmą - esu keletą metų savanoriavusi organizacijoj po keletą valandų kas kelias dienas, laisvų vakarų sąskaita. Tai ne visada įdomu, ne visada jautiesi įvertintas, kartais tai vargina, tiek fiziškai, tiek emociškai. Bet jei žinai dėl ko tai darai, jauti prasmę tiek padėdamas kitiems savo veikla, tiek padėdamas sau šios patirties įgijimu, nuovargis nesvarbus, nes jis tampa tikslingas ir tuo pačiu metu neišvengiamas, tiesiog dienos dalis, lyg dantų valymas, nesvarbu, koks nuvargęs bebūtum.

Svarbu į tai žiūrėti kritiškai ir mąstyti, ar visos gražios veiklos išdavos gali būti pasiektos ir be tiesioginės veiklos, pavyzdžiui, ar galiu susitikti tiek ir tokių žmonių, nuveikti tiek ir tokių darbų, įgyti tiek ir tokios patirties be šitos savanorystės. Dažnai atsakymas neigiamas, ir tai tik dar labiau sustiprina entuziazmą veikti ir susivokimą, kaip tai vertinga. Jei yra kitų būdų gauti naudą be investuojamo laiko ir energijos - irgi puiku. Kalbu, kaip suprantat, apie minimalizmą, apie neapkrovimą savęs bereikalingai, apie sąmoningą veiklų pasirinkimą. Iš kitos pusės, svarbu ir nepulti į kitą kraštutinumų pusę mąstant, kad fundamentaliai nėra reikalinga visiškai jokia veikla (nebent kažkas, kas leistų susimokėti už maistą ir stogą), nes kartais darbų nauda net nepamatoma tiesiogiai, net ne visada suvokiama, juolab, kartais nieko neveikimas vargina labiau nei veikla ir dažnai entuziazmas skleidžia entuziazmą ir suteikia energijos, o ne ją eikvoja. Nes minimalizmas tai ne tuščias kambarys, o efektyvus ir prasmingas erdvės bei daiktų panaudojimas ir jų vertinimas. Tad minimalizmas nėra veiklų nebūtis, o susitelkimas ties vos keliomis veiklomis iš visų jėgų, naudojant išteklius išmintingai. 

Tam tikra prasme užimtumas yra geriausias būdas vertinti laiką ir naudoti jį išmintingai - nes paprasčiausiai nelieka laiko švaistyti jo. Žinoma, sunku, nes egoistinė hedonistinė pusė vienu ar kitu aktyvumu gyva bene kiekviename žmoguje, ir taip norisi mesti darbą su sudėtinga programa ar paiešką informacijos klaidžiam projektui. Bet nusilpus savi-įtaigai galima pažvelgti į žmones, kuriuos gerbi ir kuriais žaviesi labiausiai. Nežinau, kokie vardai dabar iškilo jūsų mintyse, bet tie, kuriuos dabar matau savosiose yra itin veiklios asmenybės. Sukurti gali tik be paliovos kurdamas ir pastatyti gali tik nesustodamas statyti. Labai paprastos ir kartais gan sunkiai pajaučiamos tiesos. 

Tik reikia atskirti prasmingų darbų teikiamą užimtumą ir užimtumą sudarytą iš ne itin vertingų darbų, kuriuos išmetus iš dienotvarkės ateitis nepasikeistų. Laikas velniškai brangus, nes jis ribotas, jo maža, energija irgi ribotas išteklius. Dėl to savo laiką investuoti norisi išmintingai. Ir taip, kartais sunku nepamiršti ilgalaikių tikslų tildant trumpalaikius minčių kaprizus, bet stresas nebūtinai lydi ilgus darbų sąrašus. Sunkumai nebūtinai turi išguiti vidinę ramybę. Net atvirkščiai, jie gali tik dar labiau sustiprinti pagrindą po kojom. 

Tad darbai gali būti daug prasmingesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, ypač jei pagalvoji, kokia jų įtaka kitiems žmonėms ir kaip toli ji siekia, kokia jų įtaka pačiam sau. Sunku gyventi savo svajonių gyvenimą, nes tai reikalauja pastangų, o pastangos gali varginti, bet būtent sunkumas ir padaro rezultatą tokiu ypatingu ir būtent prasmė priskirta pastangoms leidžia joms iš neramumo šaltinio pavirsti užsidegimu ir laime.