Kaip pranokti tavo lūkesčius

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2015

Aptarkim hipotetinę situaciją, kai nepažįstamasis autobusų stotelėje paklausia, kiek dabar valandų. Socialinių normų žinios pataria, kad lyg ir reiktų atsakyti, jog dabar vienuolika trisdešimt aštuonios, galbūt sulaukti padėkos už savo išskirtines pastangas, tuomet gal net atsakyti į padėką nerūpestingu nėra už ką (nes iš tiesų juk nėra) ir tęsti savo gyvenimą. Niekas per daug nesitiki šypsenų, geros dienos palinkėjimų ar kokio drąsaus kultūrines ribas laužančio, nepažįstamiems žmonėms nepritinkančio klausimo, pavyzdžiui, kaip gyveni. Bet kaip būna puiku, kai pokalbis nesibaigia valandų skaičiumi, kai iš ties palinki sėkmės nuoširdžiai ar pasikalbi apie kokias smulkmes, kad ir apie tai, kad ką tik persikraustei ir vis dar nesusitvarkei balkono. Ir pokalbis nubyra į bendrą dienos chaosą, bet vėlų vakarą pamąstai, kad buvo smagu, jog toks įprasto bendravimo pavyzdys pranoko lūkesčius. 

Kartais rodosi, kad gražiausi pokalbiai su nepažįstamaisiais nutinka bekeliaujant, nes tada kiekvieną praeivį nužiūri susižavėjimo kupinomis akimis, kaip vietinį ar kaip kitą keliautoją, kurių kompanijos jau spėjai pasigesti. Tuomet kiekvienas žmogus rodosi toks ypatingas, jei vietinis, jis žino šio miesto tradicijas ir istoriją, žino gražiausias vietoves ir geriausio vyno rūšis. Jei keliautojas, jis irgi išgyvena kažką panašaus kaip tu, jis irgi jau spėjo pasiilgti artimųjų, galbūt jis irgi pasiklydo vakar ieškodamas šilko fermos, o gal jis jau spėjo paragauti tų dygliuotų ryškiai raudonų vietinių vaisių, kurių pavadinimo nesugebi ištarti. Tokiom akimirkom pajauti ryšį su bene visais aplink esančiais. Ir gan dažnai mąstau, kas būtų, jei tas kelioninis santykis su žmonėmis būtų permestas į kasdienybę. Jei tau rūpėtų, ką šiuo metu išgyvena mergina už pusmetrio verdanti tau kavą ir kaip jai sekasi rašyti savo kursinį darbą. Jei į pardavėjo klausimą kaip laikotės atsakytum jiems visad netikėtu klausimu, kaip laikotės jūs? Jei pasisveikintum su praeiviu, kai susitinka jūsų akys, ir galbūt net nusišypsotum, jei situacija vis dar neatrodo per daug pavojinga. Kartais tai tereiškia vieną mažą papildomą žingsnį, akimirką, žodį - gerą intenciją bet kokia forma, parodant, kad tau rūpi žmogus, esantis šalia, net jei jis niekad anksčiau ir nesutiktas.

Ir nepažįstamieji nėra vieninteliai laukiantys tavo dėmesio ir rūpesčio. Tu gali pranokti lūkesčius kaip darbuotojas, kaip viršininkas, kaip klientas, kaip sūnus, kaip mama, kaip draugas, kaip anūkas, kaip savanoris, kaip [įrašyk pavyzdį, kuris rūpi tau]. Dažnai lyg trūksta laiko ir energijos funkcionuoti aukščiau savęs ar visuomenės nubrėžtos ribos, darant tik pakankamai, kad nesugriūtų santykiai, darbai ar likęs pasaulis, ir ne daugiau. Tačiau toks apsikeitimas energija, apie kurį rašau čia, suteikia jėgų. Nes kartais rodosi lyg ir sudėtinga stengtis pokalbį padaryt įdomesniu ir daug patogiau leisti savo pašnekovui rūpintis vertingais klausimais, bet kokybiškas pokalbis suteikia daugiau energijos, nei jos suvartoja, be to, nežinau, kada kitą kartą vėl pamatysiu žmogų, su kuriuo štai šnekučiuojuosi, tad net ir būdama išsekusi bandau bent kažkiek savęs suinvestuoti į ryšį, kuris sieja mus dabar. Kartais tyla būnant šalia tiek pat vertinga, kaip ir kito žmogaus išklausymas. Pasiūlymas pagalbos, kai visiškai neprivalai to daryti. Kai neprivalai klausyti apie jų tamsiausius metus, neprivalai plauti indų, neprivalai pasidalinti savo patirtimi. Bet tai darai, nes tau rūpi žmogus esantis šalia, arba plačiąja prasme - tau rūpi pasaulis ir suvoki, kad visi esam nenuneigiamai susiję (kaip rašė D.R. "čia nieko nėra be tavęs").

Kartais bendrumo ir meilės pasauliui jausmas toks stiprus ir sunku sugalvoti, kaip jį išreikšti, kartais jo nejusti, nors išgyventi jį norėtųsi, ir stengtis pranokti lūkesčius man rodosi atsakymu. Pranokti savo lūkesčius sau kaip žmogui, ir aš nekalbu apie perfekcionizmą, kalbu apie patogių normų laužymą ir sakymą tu man rūpi kai lyg ir nepridera, kalbu apie elgesį, kuriantį gerą jausmą kažkur aplink širdį, apie pagalbą draugams susitvarkyti namus po vakarėlio, apie močiutės aplankymą, nes pripažinkim, visi senelius lankom per retai, apie reikšmingą indėlį į kalėdinių pietų gaminimą ir švelnų draugų supratimą nepaisant nieko. Rodos, čia yra ta teksto vieta kai mintyse ar fiziškai entuziastingai sulinksėsim galva bent porą kartų ir užsidegsim būti geresniais žmonėmis, bet greit vėl grįšim prie savo individualistinių kėslų. Ir tame nieko blogo, nes laikas ribotas, bet energija nėra taip tvirtai apibrėžta ir gali jos sugeneruoti dar daugiau ja besidalindamas. Kai geriau pagalvoji, laikas irgi nėra taip kategoriškai sudalintas, laikas gan taki reliatyvi sąvoka ir kasdienybės paįvairinimas sukelia daugiau prisiminimų, kurie, savo ruožtu, neleidžia įsivyrauti rutinai, kuri bando tau įkalbėti, jog per pastarąjį mėnesį nenutiko nieko naujo. Nes, kai geriau pagalvoji, juk nutiko, ir šitiek daug. Tad pastanga gyventi plečia laiko kontinuumą. Ir, žinai ką? Gali nutikti dar daugiau, jei tik inicijuosi paprastus mažus veiksmus, jei tik nuspręsi šiandien būti tuo klientu, kuris sakys ačiū, kaip gyvenat, kokia graži diena šiandien, ar pastebėjot?, jei tik nuspręsi būti tuo draugu, kuris sakys ačiū, kad esi. Dievaži, ačiū, kad esat. Savo buvimu jūs jau pranokot mano lūkesčius. Net jei to nė nenumanėt.