 |
| Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2015 |
Sėdžiu ant vėsios metalinės kėdės krašto, prieš mane bėgiai, lagaminas iš dešinės. Staiga šiltas nusistovėjęs stoties oras kyla vėjo gūsiu, įsivelia į plaukus ir priverčia susvyruoti lagaminą. Ir tik po kelių sekundžių pasigirsta bėgių virpesiai, tuomet ūžimas ir galiausiai traukinio šviesos. Kartais jauti dar neišgirdęs, neišvydęs. Prieš mane traukinys.
Palieku miestą, kuris lange man iš kairės bėga skaidrėmis lyg iš kokios sparčiai vyniojamos neišryškintos juostos. Seku akimis pilkus pastatus ir pilkšvas avis. Jaučiu, kad palieku savo miestą, net jei garsiai taip ir nepasakyčiau. Miestas tampa tavo, net jei kas savaitę nebėgioji po jo centrines gatves, net jei nelankai jo didžiausių muziejų salių ar savo draugų mėgstamiausių klubų. Miestas tampa tavo vien jame bebūnant kiek ilgesnį nei įprasta turistui laiką, vien bekvėpuojant jo oru, jis įsirausia į vaizduotę kasdien matomais vaizdais, įsitaiso mintyse išgirstais pasakojimais. Tad miestus reikia rinktis atsakingai. Nes jie gyvi savo žmonėmis, daiktais ir istorijomis. Gali tik bandyti įsivaizduoti ką per savo gyvenimą matė tos paryčiais parke snaudžiančios žąsys ir kokie lobiai (nebenaudojami raktai, nutrauktų sužadėtuvių žiedai ar netyčia pamesti laikrodžiai) nuskendę šalimais esančių tvenkinių dugne. Kiekvienas daiktas esantis mieste gali papasakoti jo istoriją. Ir istorija nėra vien karų padaryta žala ar pramonės pakilimai, ne, tavo miesto istorija kuriama tau vos į jį įžengus, kai miesto daiktų pasakojimai ima spalvintis taviškiais. Kai galerija kalba nebe vien apie impresionizmo tapybos darbus, bet apie tą kartą kai lankei galeriją su pusmetį nematyta drauge ir stovėjot prieš Signac'o tapytą Veneciją. Kai takas žymi nebe vien istorinę ribą iki kurios per antrą pasaulinį karą buvo subombarduotas miestas, bet ir ribą atvirume, kai eidamas su nauju bičiuliu tuo istoriniu taku atrandi, kad jūsų pasauliai velniškai panašūs. Ir kai kitą kartą įeinu į galeriją aš matau nebe vien pastatą ir Signac'o darbą ant sienos, aš matau ir savo draugę. Ir kai kitą kartą einu akmenuotu taku palei vandenį, aš jaučiu savo bičiulį einant šalia. Gatvėse, pastatuose ir net viename kitame kaimynystės medyje įsispaudžia išgyventos istorijos. Miestas tampa tavo tau nė nebandant, nė nenumanant. Tad miestus reikia rinktis atsakingai.
Traukinys jau užmiestyje, artėju prie oro uosto, mąstau, kada išėjau iš namų, mąstau, kad parvykstu namo, mane sutrikdo namų sąvokos atsikartojimai. Ypač pastaruoju metu, kai radijose ir viešosiose erdvėse sukasi Driving home for Christmas, imu mąstyti, kas yra erdvė iš kurios važiuoju, jei nusigaunu namo. Iš kur mane išvežė šitas traukinys? Kai mano akys lydi vaizdus ir istorijas, kurias vaizdai pažadina mintyse, suvokiu, jog čia irgi namai. Jog egzistuoja visas skirtingų namų tinklas suręstas iš tų nerūpestingai ištartų lemtingų sakinių, iš žiedus nurijusių tvenkinių ir žvilgsnių pro langus auštant. Tad kur bebūtum, judi namo, tikrai, net jei taip neatrodo iš pirmo žvilgsnio, tuomet gal ši vieta tik stotelė, kurioje kiek per ilgai užsibūta, bet kryptis - namai, ir vieta man neatrodo svarbi, ne, kryptis yra esminė, tęstinė, neišvengiama prasmingo proceso dalis. Vieta reliatyvi, kryptis skaidri ryškumu. Tad judam į šviesą.
Lėktuvas braunasi pro rūkus ir netikėtai pasiekia žemę, čia jau sutemos, bet artėja automobilio šviesos, čia šilta, pasiekiu namus. Miestas pasakoja istorijas, namai pasakoja istorijas. Ir kuriasi naujos. Staiga atpažįstu troleibuso keleivio pirštais į turėklą barbenamą ritmą, tai kalėdinė giesmė. Vieta nesvarbi, kryptis esminė. Ir mes judam į priekį, nes visa prieš akis, mes judam į šventę, nes ją atneša kiekvienas sunkiai išaušęs rytas, mes judam namo, nes namai lekia iš mūsų spinduliais į visas puses, kuriose gyventa, šviesa nužymėdami takus, atsispindėdami Paukščių Taku ar - kiek chaotiškesniu atveju - panašėdami į kokią Šiaurės pašvaistę. Jie tėra elementariosios dalelės, jie tėra šviesos šaltiniai, ir jei nedvejojam faktu, jog mes sudaryti iš žvaigždžių dulkių, - mes esame jų dalys. Tad ir mes esam elementariosios dalelės, mes esam šviesos šaltiniai, kurie turi kuo ypatingiausią galią - įžiebti šviesą šalia esančio žmogaus akyse. Ir tokią galią verta švęsti. Man rodos, apie tai ir yra Kalėdos. Ir būtent dėl to kasmet grįžtam namo.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą