Kas tau teikia daugiausia laimės?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Pastarosiom savaitėm kiekvienas save gerbiantis žmogus pasiryžo išsikelti sau tikslą, gal net kelis, jei jautėsi drąsiai, nes metai lyg ir nauji, tad reikia naujų siekių. Tuomet pažvelgiama į savo mintis ir surašomi keli punktai ant popieriaus, pavyzdžiui, daugiau ramių savaitgalio rytų, kai padoriai išsimiegojus skaitysiu esė apie Borneo džiungles arba pradėsiu dar porą tyrimų projektų priartinančių mane prie mano didžių karjeros tikslų. Ir tai yra gražūs siekiai, dievaži, tik man bemąstant apie rašymą, knygas, keliones ir kitus puikius dalykus kilo mintis sustoti ir sau papasakoti apie nutikimus, kurie man suteikė daugiausiai laimės, bent per pastaruosius keletą metų. Ir čia ši kukli istorija pasuka netikėta linkme, mat susivokiau, kad jau kurį laiką minėtieji tikslai nebūtinai prisidėjo prie labiausiai laimę teikiančių dalykų nutikimo ir kartais net veikė priešinga kryptimi. 

Pradėjau vartyti sąsiuvinį, kuriame kasdien surašau dalykus, už kuriuos esu dėkinga ir dėl kurių laiminga, prisiminiau akimirkas, kuomet lengvai svaigau iš laimės, ir susivokiau, kad bene visi įvykiai, kurie man iškilo prieš akis, susieina į bendrą vardiklį - žmones. Prisiminiau, kaip šaltą rudens naktį stovėjau basom po apniukusiu dangum, bet jaučiausi kuo jaukiausiai, nes pirštais bėgiojau po pliušinį liūto kostiumą sušilusį nuo J. odos ir rūku virstančio kvėpavimo, pati dėvėdama burtų ir kerėjimo mokyklos megztinį, ir vien jau to užteko laimei liudyti. Prisiminiau, kaip kalbėjom apie kolektyvinę pasąmonę ir kaip mūsų mintys gali bendrauti vos užgimusios, kaip kalbėjom apie į kūną netelpantį norą atrasti žmogų šalia kurio galėtum ir norėtum būti, apie atvejus, kai patikėjai man tai ką šiaip slepi ką saugai, sakei šiaip to nepasakoju kitiems, bet tavim visiškai pasitikiu, kai kalbėjom apie Burundžio ir Kambodžos vaikus, kai nekalbėjom nieko. Prisiminiau kartus, kai nė nenumaniau, kur einu, bet atsidurdavau kuo nuostabiausiose vietose, kuriose lyginom Amerikos ir Lietuvos visuomenes, tokią lyginamąją analizę kartodami ir su olandais, italais, australais, kai su visiškai nepažįstamais žmonėmis kartu susėdom ant poros sofų ir žiūrėjom filmą projektoriaus nušviestą ant apytuštės sienos, jį palydėdami vynu ir kalbomis apie TED konferencijas. Dar prisiminiau rytą Australijos pakrantėje, kai švytėjau, nes jaučiausi tokia įkvėpta praeitą naktį sutiktų žmonių, kiekvienas jų buvo ekspertas savo srityje, padedantis ginti atvykėlių teises ar padedantis išmokti vaikščioti to niekad iki tol neišbandžiusiems. Mano visi aukščiausi laimės momentai buvo nužymėti pokalbių ir buvimo šalia, dažniausiai net ne su gerai pažįstamais draugais, o vos sutiktaisiais, kuriuos dar galima pažinti, kuriuose galima atrasti dalį savęs ir tokiu būdu iš naujo pajusti ryšį su pasauliu, nes štai, pasirodo, šitam dar vakar man neegzistavusiam žmoguje gyvena trečdalis mano minčių. 

Žmonės yra daug paprastesnis atsakymas nei prabangi kelionė, erdvus butas ar dar keli papildomi darbo projektai. Žinoma, išgyventi reikia, dėl to darbas svarbus, miegas ir poilsis irgi, bet kalbant apie tobulinimą to, ką jau turiu, ko siekiu ir kur investuoju savo laiką - kas yra brangiausia valiuta kokia tik gali pakliūti į mano ar tavo rankas - susivokiu, jog nedaug ką darau, jog tokių laimės akimirkų būtų kiek daugiau ar dažniau. Sakytum, papildomas miegas, knygos ar filmai yra kuo puikiausias būdas leisti laiką, ir vėl, žinoma, tai smagu ir vertinga, tačiau filmai niekad neateina į mano mintis, kai prisimenu gražiausius praėjusių kelių metų nutikimus. Tavo patirtis gali skirtis, tavo norai ir siekiai gali skirtis, todėl savo mintis tenaudoju kaip pavyzdį norėdama aiškiai garsiai pasakyti - tai, kur patiri laimę ir tai, ko sąmoningai sieki gali būti gan skirtingi dalykai. Ir svarbu tai suvokti. Nes yra keletas dalykų, kurie net sugaudžius tokį neatitikimą sukelia kiek problemų. Pirmiausia, klausimas ar visi norai ir siekiai yra visiškai asmeniniai, ar projektuoti aplinkos ir artimų žmonių. Yra keli žmonės kuriais pasitikiu taip labai ir gerbiu taip giliai, jog jų nuomonė man gali pasirodyti bene nekvestionuojama ir kartais pati iki galo nesuvokdama ją priimu kaip konstantą, neišdrįsdama savo jausmo pakelti į pirmąją - prioritetinę ir sprendimą lemiančią - poziciją. Kartais atskirti tokią nuomonę nuo savo labai sunku, nes ji tampa dalimi manęs, dėl saito su žmogumi kuris taip rūpi, būtent dėl to savotiškos savirefleksijos įvaldymas yra toks svarbus, nes galų gale sprendimų padariniai taps dalimi manęs, tad prisiimti atsakomybę už savo veiksmus dera iki galo.

Kitas neraminantis aspektas yra atskirtis tarp intencijos ir veiksmo. Jei sau įvardinau, kad kontaktas su žmonėmis man velniškai svarbus, jei įsisąmoninau tai, tuomet kyla klausimas, ar tik nešiosiuos šią mintį kartu su savimi, vis bandydama artimiausiu metu ją įgyvendinti, ar drąsiai jai teiksiu prioritetą. Dažniausiai, tiesa, klausimas nė nekyla, ir savo geranoriškas mintis bene prilyginam veiksmams, dėl to atsiranda kuo keisčiausias paradoksas, kai kitus žmones vertinam pagal jų veiksmus, o save - pagal savas mintis ir intencijas - tai, ką padaryti norim ir ruošiamės ir jau tuoj tuoj pradėsim, tik kažkaip va atsirado netikėtų papildomų darbų ir nebeliko laiko. Laiko visada lieka tam, kas svarbu. Jei tik tai pakankamai svarbu. Ir būtent dėl to taip velniškai reikalinga suvokti, kas yra iš tiesų svarbu, ką vertini labiausiai ir kas tavo gyvenime generuoja šviesą, laimę, įkvėpimą, kaip tai bepavadinsi. Tuomet atsiribojęs nuo visuomenės normų, nacionalinių ir tarptautinių, nuo draugų ir autoritetų nuomonių, atsiribojęs nuo tradicinių siekių, kurie lyg ir skamba teisingai, bet nekelia per daug entuziazmo, gali vėl atrasti ryšį su savimi, ir per save - su pasauliu. 

Kad galėtum pajudėti, turi pasirinkti kryptį, tam kad ją pasirinktum, turi suvokti kas tau svarbu - ar medžiai kairėje, ar jūra dešinėje, ar proskyna kažkur per vidurį. Ir pasirinkimai nėra geresni ar prastesni už kitus, visa yra reliatyvu, sakė Einšteinas ir galiu tik pritarti, nes tėra klausimas, kiek tai geras pasirinkimas tau, kiek tai geras pasirinkimas šioje situacijoje, kiek tai geras pasirinkimas turint mintyje ko sieki ir apie ką svajoji ir kas tau neleidžia užmigti pernakt. Dėl to niekas negali tau pasiūlyti atsakymo, joks straipsnis negali pasiūlyti vaisto išgydysiančio tau širdį, jokia knyga ar filmas ar išmintingas žmogus nežino geriau už tave, koks sprendimas yra teisingas. Visa, kuo galim pasidalinti - tai mechanizmas, per kurį kažką pavyko atrasti pačiam.

G. sakė man taip svarbu turėti draugų su kuriais Kalėdas galiu leisti pabėgėlių pagalbos centre šią frazę palydėdama sakiniu, kad yra laiminga, jog tokių draugų turi. S. sakė, jog gali praleisti mėnesius svarstydamas karjeros galimybes, ir metų metus siekdamas jų, nors po poros dešimčių metų tau terūpės žmonės esantys šalia. J. nesakė nieko, tik laikė mano ranką savoje.