Kaip idėjos tampa realybe

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2013.

Nulis nulis keturiasdešimt aštuoni. Aktyvias pastangas užmigti švelniai ignoruoja idėjos, kurios netikėtai ima dygti galvoje. Staiga visos praeities patirtys, dabarties jausmai ir ateities planai yra susiję su šia visa apimančia teorija ir aplanko mažas nušvitimas. Taip gimsta teksto pradžia. Kartais, tiesa, idėjas įkvepia istorija, kurią išgirdau kokį niūkų rytą, kartais – prabangi literatūra ar galerijų apšvietimas. Dažniausiai nepasakoju iš kur idėja ateina ir kur ji veda, prieš jūsų akis – tik juodai baltos kiek idealistinės mintys. Ir man rodos, laikas tai kiek keisti.

Straipsnio formatas, žinoma, yra gan teorinis vien jau pagal apibrėžimą. Bet galima perkelti akcentą nuo idėjos prie patirties. Pavyzdžiai yra stipresni už hipotetinius svarstymus. Ir rodos, dažnas argumentas prieš bet kokias idėjas peržengiančias inertinės rutinos ribas, yra tai skamba gražiai, bet žodžiai lieka žodžiais, o realybė yra visai kitokia.

Aš noriu parodyti, kad realybė yra tokia, kokią tu sukuri. Ir kad tai nėra vien žodžiai.

Dėl to pasakosiu jums istorijas. Apie save - kaip sugebėjau keliauti po pasaulį be jokių santaupų, kokios patirtys leido suvokti, jog galiu pasiekti bet ką, kokią įtaką gyvenimas skirtingose šalyse padarė mano namų, santykių ir laimės sampratai. Pasakosiu ir pažįstamų žmonių istorijas. Kaip iš mažo miestelio kilusi amerikietė pamilusi italą persikraustė į kitą pasaulio kraštą ir ilgainiui įkūrė vieną garsiausių pasaulyje Venecijos viešbučių. Kaip lietuviai, olandai, vokiečiai ir kitų tautų piliečiai gebėjo paversti pomėgius savo neįtikėtinai sėkminga karjera, ir kodėl tai veikia taip puikiai – fotografija, rašymas, investicijos, debatai, aviacija. Visa to pasakojimus liudijau ir visus juos galiu perduoti jums.

Kalbėti apie atvirumą pasauliui yra puiku, bet sutikti su pasiūlymais, kuriuos įprastai atmeti yra kas kita.

Kalbėti apie saitus su žmonėmis yra puiku, bet sąmoningai šypsotis nepažįstamiesiems ir sakyti jiems labas rytas yra visai kas kita.

Kalbėti apie rūpestį ir dėmesį aplinkiniams yra puiku, bet pagirti kieno nors suknelę, šaliką ar skaitomą knygą bent keletą kartų per dieną yra visai kas kita.

Žodžiai ne visada virsta veiksmais. Tad noriu parodyti, kokia plonytė linija tarp minties ir jos realizavimo ir kiek kokybiškų patyrimų tos linijos peržengimas suteikia. Tad priimkit mane su pasakomis, socialiniais eksperimentais, interviu ir istorijomis. 

Jei tai gebėjo nuveikti vienas žmogus, tai gali nuveikti ir tu. Tam, kad tuo įtikėtum reikia pasakoti istorijas. Su pradžiomis ir pabaigomis, tikras, pririštas prie erdvės ir laiko kontinuumo. Tad anoniminę didaktiką versiu gyvų žmonių, gyvenančių visai šalia, liudijimais.

Pradedam?