Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (II)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Londonas, 2014.

Praeitąsyk pasakojau, kaip pusmečiui apsigyvenau Venecijoje. Dirbdama ir keliaudama Šiaurės Italijoje susitaupiau šiek tiek monetų, bet traukiniai ir skrydžiai turi savo kainas, o mano didysis metų tikslas - ištrūkti už Europos ribų - reikalavo kiek rimtesnių santaupų, nei auklės kišenpinigiai. Tad grįžusi namo Kalėdoms ėmiau planuoti kitą žingsnį - darbą, įgalinsiantį mane keliauti toli ir kontekstą darbui, kuris būtų įdomus ir dar nepatirtas. Bet pirmiausia norėjau susirasti geografinį tašką, kurio sieksiu artimiausiais mėnesiais.

Kadangi mano pirmoji Au Pair patirtis buvo tokia pozityvi, ėmiau ieškoti šeimų ir vėl, tik šįsyk - nebe Europoje. Aplikavau ir kurį laiką susirašinėjau su žmonėmis iš Čilės (itin miela jauna šeima), Kanados (jie gyvena pamiškėje, kur žiemomis matyti Šiaurės pašvaistės), Islandijos, Naujosios Zelandijos, Kinijos, Australijos. Australijoje, pasirodo, auklių paklausa buvo gan nemaža, ir jau vėliau išsiaiškinau masę priežasčių tam. Kaip bebūtų, kurį laiką bendravau su keliomis šeimomis, kol viena australų pora su kūdikiu ir dvimete mane itin entuziastingai paskatino atvykti. Jie gyveno priedykumėje, toli nuo civilizacijos, su kengūromis kieme. Jų entuziazmas mane priimti buvo toks didis, kad jie man panoro apmokėti skrydžių bilietus iš Europos į Australiją. Viskas skambėjo per gerai, kad būtų tiesa (eilinį sykį). Po dar kelių pokalbių pasakiau jiems taip. 

Atskira tema yra buvimo Au Pair saugumas - skristi per pusę pasaulio į nepažįstamų žmonių namus (ir dar, beje, gyvenančius toli nuo civilizacijos, kur nėra autobusų ar traukinių ir geriausiu atveju kokį transportą pasiektum po paros ėjimo), yra drąsus žingsnis (gal, pasakytumėt, net kiek lengvabūdiškas). Dėl to  privalu apmąstyti alternatyvas, blogiausio atvejo variantus, saugiklius, kuriuos gali įdiegti į savo kelionę. Mano jaunatviškas idealizmas man teigė, jog viskas bet kokiu atveju bus gerai ir iš esmės tai tiesa, tačiau negaliu praleisti progos pabrėžti, kaip atsakingai turėtų būti priimami tokie sprendimai. 

Visas šis laiškų siuntimo, skaitymo ir skambučių procesas vyko gruodžio pabaigoje - sausio pradžioje. Jau turėdama aiškų tašką žemėlapyje, galėjau susitelkti ties uždarbiu kelionei. Tuomet vėl kilo ir leidosi lėktuvai ir atvykau į Londoną.

Londonas yra žavi vieta, lietuviškame kontekste kiek apgadinta emigracijos atspalvio (mat pats žodis emigracija mūsų kalboje yra toks aptrintas, toks apkibęs sielvartu, desperacija ir dar balažin kokiomis ne itin konstruktyviomis asociacijomis). Mane jau nuo pirmo apsilankymo ten žavėjo erdvės ir tiltai, senos knygos pietinėje Temzės pakrantėje ir Camden'o turgaus labirintai, magiški neapglėbiami parkų medžiai, ryškios galerijos, ryškūs autobusai, ryškūs žmonės. Tad pagyventi kelis mėnesius ten atrodė kuo puikiausia idėja.

Sakoma, kad darbą Jungtinėje Karalystėje rasti sunku. Mano istorija kiek kitokia. Tiesa, neieškojau darbo investiciniame fonde ar avialinijų finansinio konsultavimo įmonėse, susitelkiau ties paprasčiausiais kvalifikacijos nereikalaujančiais darbais, kurie man atrodė įdomūs. Darbą įgavau per keletą valandų. 

Į šalį atskridau šeštadienį ir jau pirmadienį su pluoštu spausdintų gyvenimo aprašymų kuprinėje ėjau į šalia namų esančią gatvę, nes transportas šiame mieste, kaip žinia, gan brangiai atsieinantis, tad norėjau pirmiausia išbandyti jėgas netoliese. Ėjau į itališkus restoranus ir prancūziškomis apsimetančias kavines, į rūbų, gyvūnų ir interjero detalių parduotuves. Sakiau labas, ieškau darbo daliniu arba pilnu etatu, gal galėčiau pasikalbėti su jūsų vadovu. Ir jei jo nebūdavo, paprašydavau galimybės palikti savo gyvenimo aprašymą (koks žavus pavadinimas, kai pagalvoji) kartu su jais, per daug nesitikėdama skambučio, bet galimybę išnaudodama. Po rytinio prasiėjimo grįžau namo. Grįžusi namo gavau skambutį. Vienos kavinės savininkė sakė, kad ją sudomino mano gyvenimas popieriaus pavidalu ir kad ji mane kviečia į interviu-darbo išbandymą poryt. Turbūt šioje vietoje verta paminėti, kad neturėjau jokios patirties kavos virime (ir tai buvo pagrindinė darbo minėtoje kavinėje dalis), kad kavą vargiai gėriau ir neskyriau moccha'os nuo macchiato (ką jau kalbėti apie jų paruošimą). Visa tai jiems papasakojau apsilankiusi po dienos. Ir nepaisant atvirumo (arba dėl atvirumo, kas ten žino) darbą gavau.

Tačiau dar iki tol - po skambučio, bet prieš interviu - norėjau užsitikrinti alternatyvų, tad dalinau gyvenimo aprašymus toliau. Girdėjau ne ir sėkmės linkėjimus dešimtis kartų, girdėjau frazę mes jums paskambinsim dar keliolika, gavau dar kelis interviu: prabangių rūbų parduotuvėje, blyninėje, kur mane bandė suvilioti darbu be sutarties ir mažesniu už minimalų atlyginimu (taigi, ne itin viliojančiu pasiūlymu), mažoje šviesioje užkandinėje, kurios darbuotojai ir erdvės man itin patiko, bet trumpiausia sutarties trukmė neatitiko mano poreikių, nes planavau jau už kelių mėnesių atsidurti Australijoje. Darbo ieškojimas yra toks įdomus procesas, ypač šiuo atveju, kai bandai per akimirką patraukti jų dėmesį, nors prieš keletą sekundžių dar nežinojai, kad tokia įstaiga apskritai egzistuoja. Išmokau perlipti per save, nepaisydama fakto, jog toks ištęstas ekstravertiškumas man kiek neįprastas ir nepatogus. Truputį paaugau.

Per tą trumpą laiką bandžiau įsidarbinti net viename dideliame prekybos centre, kuris negarsėja geromis darbo sąlygomis. Po aplikacijų ir kiek juokingo telefoninio interviu (kaip jūsų draugai apibūdintų jus? ir panašūs validūs klausimai) patekau į vienos dienos testų ir interviu centrą, kuris sukėlė man tiek klausimų, kad dar pradžioje susivokiau, jog dalyvauju čia labiau dėl smalsumo, kaip veikia tokie mechanizmai, nei dėl realios aspiracijos gauti darbą. Iš ryto atvykus į prekybos centrą mane pasitiko darbuotojas, palydėjęs į reikiamą vietą. Pakeliui paklausiau, kaip jam patinka jo darbas. Atsakė, jog visai nieko, tik sukelia itin daug streso. Ir aš vertinu nuoširdumą. Po gausybės kiek per detalių dokumentų pildymo sekė video situacijų įvertinimas (ką daryti, jei klientas skundžiasi, jog nėra pomidorų) ir loginių-matematinių uždavinių sprendimas. Pastarasis mane sukrėtė labiausiai, kai absurdiškai paprastos lygybės buvo pristatytos kaip aukštoji matematika - sėdėjau kambaryje pilname studentų ir kostiumuotų keturiasdešimtmečių, dairiausi, kaip jie stulpeliu skaičiuoja sudėtį ir atimtį ir mąsčiau, jog prieš mėnesį turėjau interviu viename geriausių pasaulio universitetų keliasdešimt mylių į šiaurę, kur manęs prašė spręsti tikimybių uždavinius, kur diskutavom apie atmintį, neurologinius netikrų prisiminimų mechanizmus ir tyrimų etiką. Ir štai sėdžiu čia ir sudėtingiausio lygio klausimas manęs reikalauja išmąstyti, kiek bus šeši plius šeši minus du pavertus visa tai į alaus butelių dimensiją. Kiekviena veikla, kiekvienas darbas kažkur veda ir nėra nieko blogo atmesti pasiūlymą, kurio aukščiausi reikalavimai yra žemiau tavo esminių įgūdžių suvokimo ribos.

Tad sutikau dirbti kavinėje. Ji buvo maža, medinėmis pilkai dažytomis grindimis ir skirtingų spalvų puodeliais. Apskritai, jos darbo pobūdis buvo gan platus - čia buvo galima gauti kavos, šviežių pyragų, šaldyto jogurto, nusipirkti rankų darbo rūbų ir krepšių, sudalyvauti kūdikių jogos pamokose ir suorganizuoti savo vaiko gimtadienio šventę. Tokia visiška priešingybė minimalizmui, bet buvo jauku, žmonės šypsojosi ir dėvėjo spalvotas taškuotas languotas prijuostes. Ir nors tokio darbo nepavadinsi idealiu ar itin pilnu iššūkių, bet aš jiems dėkinga, kad suteikė man galimybę patekti į kiek neįprastą sau kontekstą. Nes išmokau virti kavą, skirtingai kaitinti pieną latte'ei ir cappuccino, gaminti puikius croissant'us su sūriu, ir taip išlavinau savo karšto šokolado gamybą, jog iki šiol didžiuojuosi savo įgūdžiais, kad ir nebenaudojamais. Norėjau šitą patirtį išnaudoti iki galo, tad vertinau progas mokytis ar tiesiog bendrauti - kalbėjau su ekscentriškais dizaineriais apie jų idėjas, su mamomis atvedusiomis savo dailiai uniformuotus vaikus popietės arbatai. Kai žmonių srautai paaugdavo ir darbas tapdavo konvejeriu, kai maišydavosi kasos mygtukai ir pieno kaitintuvas plikė odą, darbo ritmas ėmė kelti kiek streso. Bet ši veikla suteikė man pajamų šaltinį, ji suteikė man naujų įgūdžių, ji vedė mane į didžios kelionės realizavimą. Tad, tiesą sakant, tai buvo labai neprasta patirtis.

Apart darbo gan intensyviai planavau savo žygius Australijoje. Tiesa, šioje srityje streso irgi netrūko, nes Australijos viza, tipišką europietį pasiekianti per kelias valandas, manęs nepasiekė per kelias savaites ir tai ėmė kelti nerimą. Kadangi Lietuva neturi Australijos ambasados, skambinau į Londoną ir į Berlyną (Berlynas kaži kaip susijęs su Lietuvos-Australijos saitais, neklauskit kaip, nebepamenu), kurie nukreipdavo mane vieni į kitus, ar atgal į Australijos padalinį, kuris savo ruožtu nukreipdavo mane į elektroninę korespondenciją. Jie tepatarė laukti. Tad nors visuose pokalbiuose man tebuvo tvirtinama, kad jie man niekuo padėti negali, jau po kelių dienų skambučių maratono gavau atsakymus į ilgokai ignoruotus laiškus. Ir dar po kelių dienų gavau Australijos vizą. 

Pagaliau galėjau pradėti planuoti. Lėktuvo bilietus į žemyną ir jame, bilietus į plaukimą koralų rifo link ir traukinių maršrutus tarp kitų neįtikėtinai skambančių objektų. Taigi viriau kavą, planavau kelionę, skaičiau apie nuodingiausius Australijos gyvūnus (kaip ir pridera) ir ruošiausi didžiam nuotykiui. Trijų šalių mano kelionių metams būtų pakakę su kaupu, bet staiga susivokiau (draugų, padėjusių susivokti, dėka), jog tiesioginių skrydžių iš Londono į Australiją nėra, tad kažkur sustoti vis tiek teks. O jei jau sustoji kelioms valandoms, galima pabūti ir keletą dienų, nes, na, kodėl ne? Tad mano akys nukrypo į Aziją, aš žiūrėjau į žemėlapį ir tiesiog mąsčiau, kur norėčiau nuvykti. Lėktuvo kainos smarkiai nesiskyrė nuo sprendimo, o gyvenimo pietryčių Azijoje kainos gerokai mažesnės už europietiškas, tad viskas, ką man reikėjo padaryti, tai išsirinkti šalį, kurioje noriu apsilankyti. Ta pasirinkimo laisvė mane svaigino, gan tiesiogiai, ir po vakaro internetinių paieškų ir prioritetų dėliojimo supratau, kad tai bus Kambodža. Tad grįžtant iš Sidnėjaus į Londoną prisidėjo stotelė Siem Reap'e.

Bet Kambodža buvo dedikuota liepai, o planavimas vyko vėsų drėgną Londono vasarį. Iki didžiųjų skrydžių dar spėjau išfotografuoti neatrastą Londono gatvės meną ir priemiesčių parkus, susitikti draugus ir išvaikščioti paupius, leisti popietes Saatchi ir Tate Modern galerijose, skaityti Hessę nedrąsioje saulėje prasidedant pavasariui, pradėti tradiciją gimtadienius švęsti Londone, kurios nesulaužiau iki šiol net ten nebegyvendama.

Vos keli mėnesiai paprasto darbo, jo paieškų ir gyvenimo didžiuliame dinamiškame mieste patapo ne vien būdu finansiškai paremti savo kelionę, bet ir pažinti žmones bei pasaulį plačiąja prasme, suvokti kiek gali išmokti iš veiklos, net jei ji ir nekelia per daug intelektualinių iššūkių. Dar išmokau perlipti aplinkinių nuomones ir baimes, jog, pavyzdžiui, tam tikras kraštas yra nesaugus kelionei, kad kelionė kaip faktas nėra saugi, ir kartais toks nuogąstavimų ignoravimas yra gan emociškai sudėtingas, nes nelengva tikėti savo sėkme, kai aktyviai dėl tavęs baiminasi kiti. Bet būtent dėl to privalu turėti pakankamai informacijos ir pakankamai pasitikėjimo savo jėgomis bei įgūdžiais. Nes to šioje kelionėje prireiks. Ko, žinoma, tuo metu dar nė neįsivaizdavau.

Galiausiai išsprogo medžiai, kovas nuriedėjo į pabaigą ir prisėdau ties langu Heathrow oro uoste, kur tuo metu už stiklo kilo Air France lėktuvas. Nė nežinojau, ką jausti, nes visas kūnas tebuvo susirūpinęs faktu, jog šiąnakt palieku Europą kiek daugiau nei trejetui mėnesių, kad nenumanau, ką tai atneš ir kaip visai tai yra nesuvokiamai-kvapą-gniaužiančiai puiku. Tuomet įžengiau į Boeing 787, tuomet po kojom krito miestai arba aš pakilau virš jų, tuomet prasidėjo kelionė į Australiją. 

(Laukite tęsinio.)

Keli tekstai parašyti begyvenant Londone:
Apie mano mėgstamiausias miesto erdves ir parkus
Apie neįprastas Londono galerijas ir gatvės meną
Apie pietinę Temzės pakrantę
Tekstas parašytas vakarą prieš išskrendant į Australiją: Tai, kas svarbiausia