Kaip mes tyrinėjam filosofijas ir religijas: grupinė meditacija su vietiniais budistais

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Kambodža, 2014.

Kiekvienas yra buda, tik ne kiekvienas tai žino.

Taip sakė olandas prieš aštuonetą metų prisijungęs prie budistų bendruomenės, kad išsilaisvintų iš kančios ir priartėtų prie laimės. Žodis nušvitimas panaudotas nebuvo, kalbėjom apie laimę. Man nušvitimas ne visai ir būtinas, man laimės užtenka. Jam, rodos, irgi.

Vakaras prasidėjo man ir mano panašių interesų draugui Joeri susitinkant vienoje saulėtoje gatvėje, apsuptoje aukštų senų medžių, vietinės mokyklos ir krematoriumo. Sužiurom į gatvės pavadinimą ir namo numerį, darkart patikrinom duomenis - informacija sutampa. Būtent čia turėtų būti įsikūręs Roterdamo budistų centras. Durys atrodo kaip kuo įprasčiausios durys į niekuo dėtos šeimos namus. Mes stovim kitoje gatvės pusėje ir sekam praeivių srautą, mes kalbam apie individualizmą, budriai žvilgčiodami į tas kuo įprasčiausias duris, nes kaip ir jau laikas, tad kažkas įeiti turėtų, jei neįeina, turbūt pagavom neteisingą adresą. Šiandien mes nepatiklūs. Galiausiai išsikalbam pakankamai ir dar kartą akis nusukam paslaptingų durų link, nusprendžiam surizikuoti ir nuspausti skambutį. Mus pasitinka žmonės, kurių rankas spaudžiam, nors nuoširdžiai nepamenu nė vieno vardo. Dievaži, ir dar drįstu kalbėti apie akimirkos sąmoningumą ir dėmesį. Prisiminti vardą, kurį man kas sako spausdamas ranką turėtų būti pirmas žingsnis į sąmoningą atidumą. Tuomet judam olandiškais (tai yra, itin siaurais, itin stačiais, itin suktais) laiptais į antrą aukštą, kur šviesus kambarys, pro kurio langus matyti spalvotos vakaro vėjy plazdančios Tibeto budistų vėliavėlės. Mes atsitempiam žalsvų pagalvių iš kampo, mes geriam arbatą ir mūsų naujasis pažįstamas olandas mums pasakoja apie budizmą.

Istorija girdėta, ir vis tik gebu joje atrasti naujų aspektų, ar, tiksliau, naujų kampų girdėtuose teiginiuose, kuriuos norėtųsi panagrinėti. Jis pasakoja apie priežastingumo grandines, kad tu tesi savo praeities veiksmų pasekmės - naudodamas tai kaip argumentą, kad 'tavęs' kaip atskiro individo nėra, bet tai gerokai platesnė tema, kurią aptarsim kokį kitą kartą - ir viskas lyg savaime suprantama, bet kaip įdomu, kai pamąstai, jog realiai tavo mintys, žodžiai ir veiksmai turi tiesioginę įtaką tavo gyvenimui, kad jie formuoja tave ir kad mes, tiesiogine prasme, kasdien save kuriam. Ir tam pritaria ne vien filosofija, bet ir neuromokslas kalbėdamas apie smegenų plastiškumą sąlygotą mokymosi ar socialinių saitų ar meditacijos procesų. Ką jau kalbėti apie fiziką, chemiją, ar kasdienę patirtį, kuomet pasirinkimas šiandien nueiti į šį centrą ar pasirinkti bėgimą vietoj ilgesnio miego nulemia rytojaus kūno ir minčių būvį. Tad tam tikra prasme, kiekvienas veiksmas yra tikslingas, nes jis prisideda (nepaisant kokiu mažu procentu, bet prisideda!) prie tavo ateities būsenos. Išvada iš pastarojo sakinio - bene viskas yra pasirinkimas. Ne visada tiesioginis, tiesa.

Dar kalbam apie atjautą. Tai labai įdomi sąvoka, nes, kaip paaiškėja pokalbyje, vakarietiška atjautos idėja yra matant kenčiantį žmogų pradėti kentėti kartu su juo, ko pasekoje turim jau keletą kenčiančių žmonių, kas šiaip jau nėra mūsų tikslas. Labiau budistinė atjautos koncepcija yra matant kenčiantį žmogų ne perimti kentėjimą, bet suinvestuoti savo dėmesį į jį, galbūt išgyvenant net šiek tiek palengvėjimo ar švelnaus džiaugsmo, kad gali šiam žmogui padėti. Perimant kančią ar pyktį sunku valdyti save, sunku susitelkti ties kitu žmogumi ir jo poreikiais. Dėl to išlaikyta ramybė ir potencialas būti naudingu šioje situacijoje yra taip svarbu.

Galiausiai, paklausiu, kiek žmonių dažniausiai susirenka į šiuos pokalbių - grupinių meditacijų vakarus, ir man atsako, kad čia yra apie dvidešimt karts nuo karto užsukančiųjų, tad aš nusistebiu, nes, sakau, visuomenėje budizmas vis populiarėja ir rodos, kad dvidešimt žmonių nemažam miestui yra lyg ir kuklus skaičius. Bet man atsako, jog niekas nenori išgirsti, kad yra nelaimingas (o kančia yra viena prielaidų budizme, kartu su idėja, kad jos išvengti galima, bet turbūt mažai kas tesiklauso pakankamai ilgai, kad pasiektų antrą sakinio dalį). Susimąstau, kad turbūt dėl panašių priežasčių Sokratas buvo nuteistas. Nepažįstamos idėjos rodosi grėsmingos. Mąstymas ir ypač savirefleksija nėra taip populiaru kaip vakarais žiūrėti futbolą. Pašnekovo juokas grąžina mane į pokalbį, jis sako, kad užtektų, jei vienintelis faktas pasiektų žmones - faktas, kad gali kontroliuoti savo likimą, kančią ir laimę (nes, pirma, tavo veiksmai kuria tave, bet, dar svarbiau - esmė net ne nutikimuose, o kaip žvelgi į nutikimus ir kaip treniruojiesi juos suvokti, kaip suvoki savo ir savo minčių atskirtį, savo ir pasaulio atskirtį, taigi, viskas tavo rankose, net jei griežta 'tu' sąvoka ir neegzistuoja). Sako, kad nedaug žmonių tai išgirsta. Ir dar mažiau žmonių tai pritaiko. Ir man rodos tai yra svarbi mintis plačiąja prasme - mes žinom kaip būti laimingais, kaip būti sveikais, koks geras jausmas visa tai patirti ir kaip nesudėtinga yra įeiti į ritmą idant tos veiklos taptų rutina. Ir vis dėlto perskaitytų straipsnių apie sveikatą ir laimę kiekis nėra tiesiogiai proporcingas realiai sveikatai ir laimei. Jei turi žinias ir jų nenaudoji, realistiškai rezultatas tas pats, lyg jų neturėtum. O tai juk šitoks laiko ir potencialo švaistymas.

Kol šios mintys skrieja mano galvoje, į kambarį ima plūsti vis daugiau žmonių ir prasideda grupinė meditacija, kuri man rodosi gan neįprasta - dažnai tai būna kvėpavimo praktikos su lėtai ištariamomis instrukcijomis. Šiuo atveju sunkiai atlaikau galybę teksto skriejančio į mane iš kambario centro. Tai ir teoriniai teiginiai, ir šviesų vizualizacijos, ir om yaam haam garsai kuriuos visi kartu ima tarti pačiais netikėčiausiais momentais. Viskas baigiasi daina sudaryta iš trumpų skambių tibetiečių žodžių, kuri taip pat yra meditacijos dalis. Visi aplink ramūs ir susitelkę.

Dar vakaro pradžioje su Joeri kalbam apie individualizmo ir laimės sąsajas, sakau, kad giliai tikiu ir dažnai savo pavyzdžiu matau, kad jei esu laiminga, nesusitelkiu ties savimi, mano dėmesys ne ties mano kūnu ar įkyriomis mintimis, o ties aplinka, žmonėmis aplink, pokalbiais į kuriuos įkrentu, kvapais ir spalvomis. Tad jei esi laimingas, gali pajausti, kad daugiau laimės pajėgi suteikti kitiems. Ir Joeri apsuko šitą mintį iš kitos pusės, sakydamas, jog visa tai tiesa, bet iš esmės jam svarbiausia yra pasirūpinti savo laime vien tam kad galėtų padėti kitiems, tad individualizmas tampa priemone pasiekti savotiško kolektyvizmo tikslui. Tuomet tai nebe individualizmas. Panašus jausmas mane kartais lanko budizmo atžvilgiu - valandų valandos kasdienės meditacijos lyg ir liudytų susitelkimą ties savimi, tačiau meditacijos tikslas - atrasti, kad 'tavęs' nėra, atrasti, kad viskas laikina, kad kentėjimas turi priežastis ir gali būti panaikintas, atrasti, kad mes visi viena, buvom kada nors ar esam dabar - šis tikslas yra toks bendruomeninis, toks nutolęs nuo individualizmo.

Mes kalbam kas nutinka meditacijai iš jos išėmus budizmo aspektą, mes kalbam apie mokytojus ir susitelkimą, mes vėl grįžtam prie laimės. Man rodosi, jog dažnai ginčai kyla vien dėl apibrėžimų, vien dėl to, jog tie patys dalykai ženklinami skirtingais vardais ir tuomet sunku pamatyti, jog kalbama apie tą patį. Muhamedas Ali sakė, kad jog egzistuoja šitiek skirtingų upių ir ežerų, bet visi jie pilni to paties vandens. Man rodosi, jog yra šitiek kelių pasiekti laimę ir vienas tų kelių - laimės nė velnio nesiekti ir suvokti, kad tavęs jau yra gana, kad jau turi viską, kad būtum laimingas, net jei šią akimirką tai atrodo kaip naiviausia idėja. Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino, byloja pastatas Vilniuje, kiekvienas yra buda, bet ne kiekvienas tai atrado, sutarėm mes vakarą, ir jau kažkiek ramiau dėl tokio paprasto, neįpareigojančio pasidalinimo laiku, erdve ir mintimis. 

Ant vakaro ima švelniai kristi sutemos, krentu ant lovos kiek paskaudusia nugara, rožių žiedlapiai krenta po langais. Pasaulis sukrenta į mano delnus, taip paprastai.