Berlyno istorijos arba Kaip atrodo tobulos atostogos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Vokietija, 2016.

Ketvirtadienis, ketvirta valanda vienuolika minučių ryto, brendu per sutemas kol ima švisti. Tuomet sutinku draugus, sukrentam į automobilį ir pajudam greitkeliu jūros link. 

Atstumas Roterdamas – Haga nereikalauja ypatingų laiko išlaidų, tad užmiegotom akim nužiūrėję rūkus kylančius virš oranžinių laukų jau netrukus brendam per smėlį, kriaukles ir kitus sutvėrimus. Mūsų veiduose ryški saulė, vandenyje banglentininkai, šalia švyturio rymo olandas, pasakojantis, kad prie jūros dviračiu atmina kasryt, tiesiog sėdėti ir žiūrėti į vandenis. Sako, jūra suteikia saugumo jausmą. Klausia, ar esam fotografijos studentai, mat nešamės vienas už kitą didesnius objektyvus ir fotografuojam kiekvieną vandens purslą. Nusijuokiam, kad ne, hobis. Atsisveikinam iki kito ankstyvo ryto, sako, rasim jį prie to paties švyturio, kad ir už metų.

Penktadienis, keturios valandos trisdešimt dvi minutės, lipu į autobusą gabenantį mane į oro uostą, bandau banko kortelę panaudoti kaip transporto bilietą ir praeina dar kelios valandos kol prabundu iki galo. Po valandos skrydžio jau riedu vokiškais priemiesčiais, išlipam prie rytinės Berlyno sienos likučių, paverstų drobe gatvės menui. Menas pagerbia atminimą, paryškina įspūdį, gatvės menas paliepia sustoti ir susivokti, kad šita kuo paprasčiausio akmens siena sukėlė šitiek skausmo, sugėrė šitiek istorijų, ir griuvo ji ne taip seniai, tais metais kai pradėti rodyti Simpsonai, kai gimė mano brolis ir kai Dalai Lama gavo Nobelio taikos premiją. Taika ir laisvė ore, nes spalvoti mūrai, nes žmonės spalvoti. Mergina su turistine kuprine basa eina per traukinių stotį, vaikino su solidžiu kostiumu ryškiai mėlyni ilgi plaukai plaikstosi vėjy, kuo gražiausios tatuiruotės riaumoja liūtais iš nugaros, mirga raštais nuo kaklo ir riešų, kartais jos laikinos, akivaizdžiai nupieštos tušinuku ir nusitrins jau ryt, bet jų nešiotojai išdidūs, jų kūnas byloja meną, jų esatis byloja meną, jais kalba Berlyno dvasia. 

Šeštadienis, šešios valandos dvidešimt septynios minutės, miego trūkumas formuojasi, bet per daug netrukdo pastebėti Berlyno savitumo. Vis sakydavau, kad jaučiuosi taip pat visoje Europoje, nepaisant to, ar esu Paryžiuje ar Roterdame ar Vilniuje, tačiau Berlyne jausmas kiek kitoks, visad jauti, kad už kampo laukia kas netikėto.

Tądien oras pasiekia tropinę šilumą ir drėgmę, dėl to naktis šilta, saulėlydžio likučiai dažo bėgius ir stiklinę traukinių stotį, geriam energiją iš buteliukų (Mate, sako, unikali Berlynui), kalbam apie ateitį. Su rašytoja ir vaizdo menininke iš Rumunijos diskutuojam apie Roterdamą ir Briuselį, ir Londoną, apie tai, kaip debatų patirtis daro įtaką sprendimams ir karjeros keliams, apie debatų meną. Metro eilinį sykį atveria miestą, čia savo istorijas pasakoja gitaristas iš Australijos, pakaitom groja fleitos ir akordeonai, pradedam dalintis greitakalbėm. 

Gerivyraigerojgiriojgerągirągėrėgerdamigyrė sakau aš. Alsachtervliegenvliegenvliegenvliegenvliegenvliegensvlug sako olandai. KhadakSinghkekhadakanesekhadakatihainkhidkiyankhidkiyonkekhadakanesekhadakatahaiKhadakSingh sako mergaitė iš Indijos. Tamsoje šokam, tamsoje dainuojam, tamsoje kalbam apie tai ką turim, ką praradom. Virš mūsų pagalvių kalėdinės lemputės, mingam prieš auštant.

Sekmadienis, vienuolika valandų penkios minutės, pramiegam ryto planus, bet netrukus atsigriebiam. Tuomet nuovargio pakerėti žiūrim į debesis pievoje ir kalbam apie ryšio su žmonėmis atradimą, siunčiam šampaną ratu, nes yra progų švęsti, tuomet kylam ant pirštų galų ir vaikščiojam po turistines erdves, mat vietinė Berlyno gyventoja pasisiūlo jas aprodyti. Arkos švyti vakaro saulėje, paminklas holokausto aukoms įsirėžia į atmintį tobulos simetrijos akmens blokais. Mes nardom tarp jų ir garsiai juokiamės, nes mes gyvenam toliau. Mes gyvenam ir už juos, už tuos, kurie gyvenimo tęsti nebegalėjo. Dėl to turim moralinę atsakomybę sugeneruoti laimės, kurią būtų sukūrę jie, dėl to privalu juoktis kiek daugiau, nei reikalauja vien asmeniniai poreikiai. Kalbam apie Teksaso platumas ir Meksikos šurmulį, apie operą Venecijoje ir tapimą tokiu žmogumi, kuriuo norėtum save matyti, apie Kafką ir minimalizmą, apie Disnėjaus princeses ir nuoširdų žmogaus išklausymą pokalbyje. Dangus giedras, Potsdamo aikštė tuščia, gyvenimas geras.

Pirmadienis, aštuonios valandos penkios minutės. Oras mus teleportuoja į Pietryčių Aziją, dėl to neatitraukiu rankos nuo gertuvės, man sako, kad iš tiesų aš augalas, nes viskas, ko man reikia, tai saulė ir vanduo, ir dienai einant įsitikinu, kad tai visai netoli tiesos. Berlyno erdvės jau pažįstamos, vaikštom paupiais, apsilankom oro uoste paverstame į parką, ten nuo atokių krūmų raškau gervuoges ir olandai kiek susirūpina mano sveikata bei gyvybe, bet nusijuokiu, jog mano lietuvybė man leidžia atpažinti uogas. Ir jie kiek nurimsta. Mūsų saitai su gamta ir viskuo, kas joje sunoksta, kitoms tautoms ne itin suvokiami, dažnai jie tai priima kaip eilinę lietuviško keistumo apraišką, o aš tuo naudojuosi, pasakodama apie miškus ir žemuoges, apie lietuviškus vardus su gamtos pradu (vėjas, audra, upė, liepa, ir dar dešimtys), apie dar ne iki galo nunykusią pagonybę. Jei aš ir ne augalas, augalai man artima, net vidury didžiulio miesto.

Antradienis, penkios valandos penkiasdešimt aštuonios minutės. Kepykla, traukiniai, oro uostas. Pro debesis išneriam į Roterdamą, kuris vėsus ir lietingas. Pernakt beveik neužmiegu, nes nenusakomais būdais kambarys prisipildo uodų, kurie man šnabžda savo istorijas tiesiai į ausį nė kiek negailėdami miego pailgusio kūno.

Trečiadienis, šešios nulis nulis, daiktai į lagaminą, tramvajus iki stoties. Ir štai sėdžiu autobuse pakeliui iš Olandijos į Jungtinę Karalystę. Kirsiu Belgiją, kirsiu Prancūziją, kirsiu La Manšą dideliu povandeniniu traukiniu. Bet kol kas dar tik Antverpenas, tad galiu pasakoti apie Berlyną, iš kurio jau ištraukiau kūną, bet ne mintis. Atostogos kartais priverčia iš savęs vogti miegą, bet pila į smegenis idėjas ir įkvėpimą, atostogos nėra skirtos nieko neveikimui, atvirkščiai, atostogos yra tam, kad nuveiktum visa, kam šiaip randi laiko stokos pasiteisinimą. Sakyti ‘taip’, kai tavęs klausia, ar turi minutę keistam pasakojimui, sakyti ‘taip’ paryčiams vos prabudus ir paryčiams dar nenuėjus miegoti, sakyti ‘taip’ bėgimui palei upę ir trisdešimt trims kilometrams ėjimo pėsčiomis per dieną, sakyti ‘taip’ knygoms apie kvantinę fiziką ir animacijai apie gražuolę ir pabaisą, sakyti ‘taip’ kai rodosi, jog ‘ne’ yra paprasčiausias variantas, nes suvoki, kad visa, kas neįprasta ir ne itin lengva, virsta kuo didžiausiais atradimais. Atradimais miestų, žmonių ir istorijų.