 |
| Nuotrauka iš asmeninio albumo. Kambodža, 2014. |
Kiek apsiniaukę, pro nučiupinėtą lėktuvo langą matyti ryžių laukai, šalimais sėdinčios merginos iš Naujosios Zelandijos dalinasi entuziazmu pradėti savanorystės programą mokant vaikus anglų kalbos. Ratai paliečia žemę. Vietinis laikas vienuolika trisdešimt dvi, vietinė temperatūra trisdešimt šeši laipsniai. Sveiki atvykę į Kambodžą.
Kai tuk-tuk'u važiavau mažo viešbučio link (tuk-tuk'u, kurio laukiau pusantros valandos, bet čia jau kita istorija) mane ištiko kuo gražiausias kultūrinis šokas, turbūt pirmasis mano gyvenime. Europoje kultūrinio šoko niekad neteko patirti, kaip ir Australijoje, o Kambodžoje plaučius kaipmat pasiglemžė drėgnas karštas oras, uoslę nokautavo prieskonių, žemės, dumblių ir dar balažin ko kvapai, aplink vienuoliai ir karvės kurių šonkaulius galėjai skaičiuoti vieną po kito, mažutėliai vaikai pakelėj greitkelio pardavinėję po porą mangų, kuo gražiausios atsitiktinės šventyklos, ir visa tai tik poroje dešimčių kilometrų, gal net mažiau. Išsyk supratau, kodėl taip norėjau čia atsidurti. Pajaučiau, kad keliauju, o ne vien judu iš vietos į vietą, pirmąsyk iš tiesų.
Per artimiausią savaitę kėliausi su ankstyva saule, pusryčiavau nykštukiniais bananais ir arbata su pienu, trenkiausi į tūkstantmetes šventyklas, šilko dirbtuves, vienuolynus, vietinio maisto gaminimo pamokas, daržovių turgų, chaotiškas gatves, plūduriuojančius kaimus, ir atgal. Kambodža miela ir svetinga, čia sutikau kuo įvairiausių kelionės draugų, su kuriais per lietų vaikštinėjom patvinusiomis Siem Ripo gatvėmis. Visas šias istorijas pasakojau kiek anksčiau, tad pasakojimo dalis, ties kuria noriu susitelkti, prasideda rytą, kai ateina laikas palikti Kambodžą. Na, bent jau aš maniau, kad laikas atėjo. Taip manė ne visi.
Tad stovėjau su savo kuprine ir lagaminu oro uosto registracijos eilėje planuodama, ką pirmiausiai pamatyti Pekine, kuris buvo galutinis mano dienos tikslas. Kurio niekad taip ir nepasiekiau.
Kinija turi visai patogią turistinę politiką, pasak kurios trejetą parų gali praleisti šalyje ir be vizos. Taisyklė ši taikoma Europai, Lietuva patenka į visus sąrašus - tikrinau dešimtis kartų, skaičiau keliautojų pasakojimus, kaip oro uosto darbuotojai nepatikliai į juos žiūrėdavo, ilgainiui išmokau visą įstatą, pertikrinau skirtingus šaltinius. Taip, viskas gerai, būsiu Pekine kiek trumpiau nei dvi su puse dienos, vizos nereikalingos. Pasiruošiau paaiškinti situaciją ateičiai, nusiraminau ir daugiau apie tai negalvojau. Tol, kol nepasiekiau Siem Ripo oro uosto registracijos.
Taigi kai registruojantis oro uosto darbuotojas man ėmė aiškinti, kad be Kinijos vizos mano bilietai nėra teisėti, aš labai ramiai žvelgiau į jį ir su šypsena pasakojau apie situaciją. Po kelių apsikeitimų ilgomis teisinėmis litanijomis abu susivokėm, kad kažkas ne taip ir mane palydėjo į šoną, kad keleiviai turintys vizas galėtų užsiregistruoti savo skrydžiui. Pasirodo, kadangi mano skrydis yra su persėdimu, trys paros pradedamos skaičiuoti pirmąjame taške, ir nesvarbu, kad mano persėdimo trukmė viena vienintelė valanda. Tad kalbėjau su registracijos darbuotoju, kuris neatlaikęs mano atkaklumo patekti į skrydį galiausiai pakvietė oro uosto vadovą, kalbėjau su juo, kol jis galiausiai mane ėmė tiesiog ignoruoti. Nes situacijos paaiškinimas ilgainiui perėjo į suvokimą, jog egzistuoja taisyklė, kuri nebuvo parašyta jokiame įstate ar skaitytoje istorijoje. Ir man buvo labai aiškiai pasakyta, jog be Kinijos vizos negaliu palikti Kambodžos.
Tad galiu nusipirkti naujus bilietus arba susiveikti Kinijos vizą, patarė ne visai geraširdis oro uosto vadovas ir nuėjo nepalinkėjęs sėkmės. Gerai, ramiai, pažiūrėkim. Mano sąskaitos turinio turbūt (tiksliau, tikrai) neužteks nusipirkti bilietams iš Kambodžos į Europą tai pačiai dienai ar savaitei, čia ne visai paskutinės minutės skrydis į Turkiją, tai skrydis per pusę pasaulio, kurį pirmu atveju pirkau smarkiai iš anksto, šokinėdama per kuo geriausius skrydžių pasiūlymus. Šiuo atveju neturiu nei laiko, nei finansinės prabangos. Kinijos viza? Ją gauti užtruktų savaites, gal mėnesius. Tad išsitraukiu nešiojamą kompiuterį, bandau susisiekti su žmonėmis, nusimanančiais pigių ilgųjų skrydžių sistemose, pradedu mąstyti apie variantus. Bandau ieškoti informacijos apie avialinijas internete, bandau jas pasiekti skambučiu - oro uoste per daug triukšmo, kad galėčiau tai padaryti. Atsisėdu ant žemės kiek tylesniame kampe, kad galėčiau susikalbėti su avialinijų operatoriais, į mane žvelgia sutrikę keleiviai ir dar labiau nustebę oro uosto darbuotojai, jie man atneša kėdę, aš šypsausi, bandau atrasti kokybišką ryšį, jo nėra niekur aplink, užsidarinėja vartai mano skrydžiui, žinau, kad jei praleisiu šį skrydį, automatiškai prarasiu ir visus kitus su juo susijusius bilietus (Siem Ripas - Guangzhou, Guangzhou - Pekinas, Pekinas - Amsterdamas, Amsterdamas - Londonas), girdžiu, kaip trūkinėja ryšys, matau, kaip paskutinis keleivis palieka oro uosto salę. Mintyse bandau pasverti geriausius ir blogiausius scenarijus. Suvokiu, kad į skrydį tikrai nepateksiu su jokiais trijų parų bevizio rėžimo įrodymais ar avialinijų liudijimais, suvokiu, kad beprasmiška likti oro uoste. Pasigaunu tuk-tuk'ą į miestą, grįžtu į savo viešbutį vien tam, kad turėčiau tylą ir internetą, nes tai yra viskas, ko man šiuo metu reikia, kad išsikovočiau teisę palikti šalį.
Užbėgant įvykiams už akių turiu pasakyti, jog mane galiausiai išgelbėjo mano aklas tikėjimas, kad viskas bus gerai ir kad avialinijos tokiais atvejais visada besąlygiškai padeda. Vėliau iš patyrusių bičiulių išsiaiškinau, kad dažnai avialinijos nė velnio nepadeda taip, kaip padėjo man mano atveju. Bet tuomet aš to negalėjau žinoti, ir, dievaži, puiku, kad nežinojau. Nes be galo atkakliai valandų valandas kalbėjau telefonu su tvirtu įsitikinimu, kad mano teisė yra bilietų pakeitimas ir kad tai labai įprasta praktika. Kai kitąsyk kas nors sakys, kad naivumas šiame pasauly pavojingas, prisiminkit, kad yra visiškai priešingai. Nes gauni tai, ko tikiesi.
Viešbučio kambarys, aš, skambutis su avialinijomis. Sveiki, turiu bilietus į Europą per Kiniją, dėl vizų rėžimo nebegaliu vykti per Kiniją, ar įmanomas bilietų keitimas, kuo greičiau, per absoliučiai bet kokią šalį, į Londoną, bet šiaip jau, bet kuris miestas tinka, jei tik Europoje. Tuomet ryšys nutrūkdavo, dažniausiai tą minutę, kai prasidėdavo produktyvus pokalbis ir skrydžių tikrinimas. Ir tada dar kartą rinkdavau numerį ir pradėdavau istoriją. Sveiki, turiu bilietus į Europą per Kiniją, dėl vizų rėžimo nebegaliu vykti per Kiniją, ar įmanomas bilietų keitimas, kuo greičiau... Ryšys trūkinėjo dažniau, nei to norėjosi, bet su kiekvienu nauju skambučiu išgaudavau vis daugiau informacijos. Galiausiai po maždaug ketverto valandų pokalbių telefonu be jokios pertraukos išgirdau, jog yra skrydis tą pačią naktį. Per Šanchajų. Jau kitą vakarą būčiau Londone. Taip, jie pakeis mano dabartinius bilietus į naujuosius visose sistemose, be jokių papildomų mokesčių. Aš dėkojau operatoriui tol, kol jis padėjo ragelį. Ir tuomet dėkojau mintyse dar šiek tiek.
Jie pažadėjo atsiųsti patvirtinimą elektroniu paštu poros valandų bėgyje, ir, žinoma, laiku neatsiuntė, skambinau dar kartą (sveiki, turiu bilietus į Europą per Kiniją, dėl vizų rėžimo...), šįsyk pavyko reikalus sutvarkyti su kiek mažiau pertrūkių ir už gero pusvalandžio jau turėjau skrydžio bilietą, juodu ant balto, su savo vardu. Tuo metu jau temo, visą dieną buvau be maisto ir beveik be vandens, išėjau laukan susigaudyti kokį vietinį pakelėje siūlantį tuk-tuk'o vežimo paslaugas idant nusigaučiau iki oro uosto vakarą. Susitariau su visai maloniai išrodančiu žmogumi, kuris sakė, kad galiu juo pasitikėti. Žinoma, vakare sutiktoje vietoje jis nepasirodė. Bet mano viešbučio vietinis vairuotojas pasisiūlė pavežti. Buvo tamsu, lijo, mano vairuotojas atrodė vargiai blaivus, bet man reikėjo patekti į oro uostą kuo greičiau ir šį sykį jokiu būdu negalėjau sau leisti praleisti šito skrydžio.
Jausmas būti praleistai pro skrydžio registraciją buvo tolygus neįtikėtinam palengvėjimui, lyg man kas būtų pasakę, kad nuo šiol mano gyvenime nebebus jokių rūpesčių. Tos dienos kontekste, net ir objektyviai tai reiškė kažką panašaus. Tik įpusėjus skrydžiui į Šanchajų pradėjau tikėti, kad pavyks pasiekti namus. Paryčiais Šanchajuje nusnaudžiau oro uoste, susiradau labai neblogo korėjietiško maisto restoraną, pasišnekėjau su amerikiete dirbančia su NGO (nevyriausybine organizacija) bandančia užkirsti kelią prekyba vaikais Kambodžoje, pabaigiau knygą apie meditacijos įtaką smegenų plastiškumui ir įsėdau į skrydį, gabensiantį mane į Europą. Tuo metu Europa mintyse skambėjo kaip Palaimintoji Žemė - apie ją svajojau tris mėnesius Australijoje ir dar šiek tiek Kambodžoje, net nebuvau tikra, ar gebėsiu susilaikyti nuo potraukio pulti ant europietiškos žemės vos palietus ją pėdomis. Eu-ro-pa. Užsisegusi saugos diržą pradėjau šnekučiuotis su šalia sėdinčiu - pasirodo - britu, kuris apsidairęs pasakė, kad mes turbūt vieninteliai europiečiai lėktuve. Tai buvo kinų avialinijos ir žmonės aplink ne tik atrodė kaip kinai, kas šiaip jau nutinka ir begalėje Europos šalių, jie garsiai klegėjo kiniškai, besiruošdami savo vasaros atostogoms, verslo kelionėms, o gal naujai gyvenimo pradžiai Europoje. Tuo metu man nuoširdžiai neberūpėjo veikla ar klegesys, vien tik faktas, kad pagaliau grįžtu į Europą. Eu-ro-pą. Tad likusią skrydžio dalį (viso labo trylika valandų) praleidau žiūrėdama Harį Poterį.
Tuomet leidosi lėktuvai, tuomet kiek per ilgai laukiau savo bagažo, akimirką nusigandusi, kad jis pastrigo kur Šanchajuje, bet galiausiai parsirado daiktai, galiausiai parsirado ir mano jėgos, aš nužengiau iš tarptautinės oro uosto erdvės ant britiškos Europos žemės, nemiegojusi bent parą, gal daugiau, mat laiko juostos eilinį sykį suvėlė bet kokią laiko nuovoką. Aš vėl saugi. Aš namuose. Nuo to karto - to skrydžio, tos kelionės - įgavau jausmą, kad namai yra ne miestas ir šalis, namai yra žemynas. Ir niekad to jausmo nebepraradau. Dabar nebejaučiu didelio skirtumo emocinei namų sąvokai, nepaisant vietos - Roterdamas, Londonas, Berlynas, Vilnius, Paryžius - vaizdai kiek kitokie, gal net žmonės kiek kitokie, bet jausmas labai panašus. Ir man rodosi, jog tai viena didžiausių pamokų, kurias suteikia didelės ilgos kelionės - jog tavo gyvenimas priklauso nuo tavo mažutėlių veiksmų kasdien, o ne nuo to, kaip dažnai šviečia saulė, ar šalia yra vandenynas ir kiek kainuoja tavo namas. Pietryčių Azijos šventyklų kompleksai dailūs ir Australijos barjeriniai rifai gniaužia kvapą (ir ne vien dėl to, kad eilinį sykį neteisingai kvėpuoji po vandeniu), tačiau net tų patirčių stiprumas nepranoksta jausmo, kai gali dalintis savo patirtimi su kitais žmonėmis, kai gali savo kasdiene veikla kažkiek kažkiek pagerinti kito žmogaus kasdienybę. Prasmė yra ne kraštuose, o žmonėse. Dėl to labai gera su žmonėmis skirtingus kraštus patirti.
Tai buvo paskutinė mano kelionių metų dalis, tuomet grįžau į (beveik) įprastą gyvenimą. Pamokų tokie metai suteikė itin daug, bet jos tokios individualios, kad nemanau, jog verta rašyti dar keletą tekstų vien apie tai. Tikiu, jog įdomiausia viską patirti ir atrasti savo rankomis, per savo prizmę.
Kadangi dalis paskutinė, kaip ir nepridera dėti čia daugtaškio, bet keliauti ateity dar ruošiuosi, kad ir visai kitomis paskatomis ir priemonėmis. Kaip bebūtų, negaliu susilaikyti --
Laukite tęsinio.
Tuo tarpu, tekstai apie Kambodžą, nes savaitė ten buvo itin unikali - pasakojimus šiame tekste praleidau, nes jie detaliai aprašyti čia:
Pagaliau! Pagaliau perskaičiau visas šio straipsnio dalis ir dabar sėdžiu besišypsodama, mėgindama įsivaizduoti tuos metus, tas visas aplankytas vietas, išgyventas patirtis.. Ačiū, kad pasidalinot sava istorija :)
AtsakytiPanaikintiRosita, gera girdėti. Tikiuosi, sulauksiu ir jūsų istorijos!
AtsakytiPanaikinti