Kaip užpildyti vidinę tuštumą arba Apie bėgimą

Komiksas kurtas Aaron Diaz (Dresden Codak)

"Dėl nepaaiškinamų priežasčių kiekvienas žmogus gimsta su didžiule kiauryme krūtinėj. Ji nesukelia didelių nepatogumų, tačiau visuomenės akyse tai nėra pats patraukliausias bruožas, tad bene kiekvienas ją bando kuo nors užpildyti. Kai kurie žmonės bando šią tuštumą užpildyti religija, kiti - nuolat pirkdami daiktus, dar kiti net bando užpildyti ją kitais žmonėmis. Aš palikau savąją vidinę tuštumą ramybėje, nes kartą pastebėjau, jog jei bėgi prieš vėją (tam tikru kampu!), toji ertmė ima švilpti, bene švilpauti."

Kartais nuovargis susigeria į raumenis ir išgaruoja bet koks prasmės pojūtis. Tuomet į paviršių kyla vienišumas, nepaisant to, kiek žmonių aplink. Kyla kaži kaip iki šiol nenumarinta saviplaka, bene neapykanta sau ir viskam, kas pasimaišo pakeliui. Tuomet norisi nuo šito jausmo pabėgti ir jį kaip nors numalšinti. 

Dėl to rankos tiesiasi į šokoladą, kad cukrus pasipiltų į venas, kurios nuneštų jį iki smegenų, į kurias suplūstų seratoninas, kuris kiek praskaidrintų pasaulio matymo filtrą. Ilgainiui tai tampa įpročiu, kuris bene atitinka valgymo sutrikimų simptomus, tačiau visuomenėje, kurioje visai įprasta švęsti maistu ir liūdesį vyti maistu ir save apdovanoti, žinoma, maistu, niekas per daug akylai nežiūri į žmogų, kuriam maistas tampa pagrindiniu būdu susidoroti su nutikimais ir jausmais, kuriuos jis išgyvena.

Dėl to norisi klausytis istorijos, jog nesi atsakingas už savo veiksmų pasekmes, jog viskas yra be kokiu atveju nulemta, tad ką jau čia darysi, yra kaip yra. Dažnai žmonės pasakoja tokią istoriją, nes patys yra labai nuvertinę savo jėgas ir vienintelis būdas pateisinti savo būseną tėra nusisukti nuo savo atsakomybės keisti realybę ir surišti sau rankas, vien tam, kad mintys taptų ramesnės. O kai suriši savo rankas, tuomet rodosi, kad ir kitų rankos surištos, o jei ir nėra, tuomet surištos būti turėtų. Taip mintyse vystosi ir įsišaknija ribotos ideologijos, nes labai paprasta, kai žinai, kad yra jėga stipresnė už tave ir kad per daug prieš ją nepasispardysi. Kai pasaulis paprastas, jame kiek ramiau ir patogiau gyventi. Ir patogumas dažnai tampa nesąmoningu dienos tikslu.

Dėl to rankos tiesiasi į žmones, nes kaip patogu turėti kažką, kas išklauso, permeta dešinę ranką per petį ir sako, kad viskas bus gerai. Sunkumai kyla tuomet, kai susivoki, jog tik bandai per šį žmogų išspręsti savo problemas, kai keli žmogui reikalavimus, nes žmogus tavo akyse nebe žmogus, o atsakymas į visus didžiuosius gyvenimo klausimus. Jis negali būti kiek netobulas, jis turi būti ašis ir uostas, tavo ir tau, per amžius. Visada norisi, kad gerumas tęstųsi amžinai.

Dėl to kiek nuliūsti kai įpusėji ledų porciją, kai lieka dvi savaitės atostogų iš pradinių penkių, kai žmogus atsisveikina ir suvoki, kad privalai jį paleisti, net jei mintyse paleista ideologinė kasetė šnabžda per amžius. Stiprus prisirišimas prie tęstinumo ir visiškas atsisakymas sutikti, kad dalykai yra laikini ir nuolat kinta, suteikia bene daugiausiai kančios. Ir toji kančia toliau maitina vidinę tuštumą, kol ji plečiasi. Tuomet tam, ką kad ją užpildyti reikia dar daugiau naujų batų ir suknelių, dar daugiau tobulų santykių, dar daugiau vyno ir romantinių komedijų prieš miegą.

O magija slypi paleidime, paleidime perfekcionistinių standartų, leidime aplinkiniams žmonėms tebūti žmonėmis, tuomet grįžta noras jų klausytis, nebe vien užpilti pokalbio erdvę savo nekvestionuotinu pasaulio suvokimu. Tuomet leidi ir sau būti netobulam, ir savo pojūčiams būti netobuliems. Saulė neprivalo šviesti per amžius ir man visai nereikia krūvos materijos visom formom tam, kad jausčiausi gerai.

Kai nebesieki pratęsti malonumo amžiams, imi labiau jį vertinti, nes dėl nuolatinės kaitos ir kontrasto patirtys tampa tik ryškesnės. Dėl to viena braškė yra gerokai gardžiau už kilogramą. Dėl to vienas kokybiškas straipsnis yra gerokai maloniau už pusdienį naršymo internete. Dėl to pastanga išgyventi akimirką kaip atskirą visatą yra tokia verta išmėginimo.

Ir taip, aš suku kažkur meditacijos link. Meditacija juk viso labo tėra susitelkimas ties kuo, kas vyksta dabar, kai jauti savo kvėpavimą, jauti savo kūną, jauti mintis ir sugebi visus šiuos dėmenis atskirti vienus nuo kitų ir vėl sujungti. Žmonės sako, kad paprasčiausia meditacija yra įkvėpimų ir iškvėpimų stebėjimas. Man rodos, kad paprasčiausia meditacija yra bėgimas.

Kai bėgi, plaučiai ir smegenys labai natūraliai prašo deguonies, dėl to ties kvėpavimu susitelki. Dar svarbiau, kiekviena akimirka patampa tokia didinga, nes ji turi milžinišką galią, nes kiekviena jų gali apspręsti artimiausią žingsnį. Dėl to gali atsiminti kiekvieną mintį skatinusią sustoti ir kiekvieną mintį, kuri nustūmė pastarąją į dar šiek tiek pusę. Dėl to bandai save įtikinti, kad verta bėgti dar šiek tiek, kai tas šiek tiek virsta į dar šiek tiek, kai jie kaupiasi ir susideda į pusvalandį ar net solidžią valandą, po kurios nesuvoki, kas čia nutiko ir kaip norėjęs sustoti po kelių šimtų metrų staiga pėdomis nužymėjai keliolika kilometrų. Taip žingsnis po žingsnio sau įrodai savo galią - tuomet nereikia išorinių savo vertės liudijimų, nes ir pats žinai, kiek daug vidinės stiprybės gyvena kiekviename raumenų pluošte ar neuronų tinkle.

Tai yra puiki praktika susivokimo, kokią begalę sprendimų sąmoningai ar ne priimame kas sekundę, ir kaip smulkmenos nulemia valandas, dienas, metus. Dar svarbiau, suvokimo, jog nuo skausmo nereikia bėgti, reikia bėgti su juo, išbūti, nebandyti jo ignoruoti, nes jis nedingsta, tik nugula kažkur pažeme ir iš ten tyliai graužia vidinę tuštumą dar giliau. Skausmas praeina, su įkvėpimais ir netobulų žmonių netobulais apkabinimais, su suvokimu, kad savo rankomis statai realybę, nepaisant to, ką tau sakytų kokia politinė, religinė ar visuomeninė jėga, su suvokimu, kad rūpestis užpildo ertmę kažkur aplink širdį daug efektyviau nei bet kokia materija. Tad gali rūpintis kitais ir padėti jiems - tuštumos jau kiek mažiau -, gali leisti savim rūpintis kitiems ir išreikšti dėkingumą, kurį tokia patirtis suteikia - tuštumos dar kiek mažiau -, bet tai tik pasekmė, tai nėra tikslas, nes daug svarbiau yra išmokti gyventi nė nebandant vidinės tuštumos užpildyti, šiokioje tokioje nesvarumo būsenoje. Įkvėpiant, iškvėpiant, žengiant dar vieną žingsnį į priekį. Ir girdint kaip pro visas netobulas vidines tuštumas tobulai švilpauja vėjas.