Marius Burokas yra poetas, vertėjas, publicistas ir kitus su rašymu susijusius menus įvaldęs lietuvis. Tačiau jo vardą įsidėmėjau ne iš poezijos knygų, o kultūros sklaidos FB socialiniame tinkle konceptualia fotografija, straipsniais ir tapybos darbais. Tokio unikalaus, vertingo turinio, jog jos platinimą galėčiau vadinti dar viena meno forma. Tuomet atėjo laikas eilėms, kaip ir turėjo nutikti.
Niekad nespėju
Papasakot
Kaip liūdnai
Mes visi baigsim
Kaip linksmai
Po to švęsim
Dėl jo visų šių įvairialypių veiklų suvaldymo (ir mano šiokio tokio smalsumo demistifikuojant poetų mintis) džiaugiuosi įgavusi progą užduoti keletą klausimų šių posmų autoriui.
Jūsų dėmesiui - Marius Burokas.
Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Įvairių norų turėjau – perskaitęs turbūt garsiausio sovietinių laikų klouno Jurijaus Nikulino autobiografiją, kurį laiką norėjau būti klounu.
Beveik iki pat mokyklos baigimo norėjau būti biologu – tik specializacija nuolat keisdavosi (tai zoologu, tai entomologu, tai herpetologu). Už šį norą ačiū, aišku, gamtos mokslų enciklopedijoms ir Geraldui Durrellui. Dėl šio noro iki šiol džiaugiuosi – galvoje liko nemažai gamtos žinių. Ne gėda į savo vaikų klausimus atsakyti.
Rašytoju tapau kažkaip savaime. Turbūt buvo lemta.
Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Kad ta profesija tokia sunkiai apčiuopiama, įvairialypė, lyg profesija, lyg ir ne. Pašaukimas, pasirinkimas, prakeikimas.... Bet nereikia mistifikuoti.
Galbūt svarbiausia – mokėjimas įsiklausyti į save ir kitus (dalykas, kurio mokaisi visą gyvenimą ir taip iki galo ir neišmoksti). Žinoma, smalsumas – intelektualinis. Neapsileisti, domėtis, girdėti, matyti – pamatiniai dalykai rašančiajam. Na, dar – susikaupti, mokėti būti vienam, atsiriboti. Gana paradoksalus vienas kitam priešingų/vienas kitą papildančių įgūdžių rinkinys.
Jų dar nepavyko įvaldyti – mokausi.
Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Žmogus paprastai užsibrėžia sau gana nepasiekiamus tikslus, tad kai tiesiog darai, kas tau miela ir patinka, ką moki, o nesiverži užkariauti kažkokių mitinių aukštumų, visai nemažai pavyksta nuveikti. Iš tų mažų, jei nori, galima sukrauti ir tą didelį pasiekimą ar pasiekimus, tik ar reikia?
Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Tiesioginę. Na, kai darau tai, ką noriu, ką manau, kad moku daryti, jaučiuosi gerai, gyvenu prasmingai. Laimė – labai neaiškus, labai efemeriškas ir labai trumpalaikis dalykas, jos vaikytis ar sąmoningai visą gyvenimą siekti, mano galva, neverta. Norėčiau, kaip kokioj orų prognozėj – gyventi prasmingai su laimės pragiedruliais.
Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Kad turbūt tuo pačiu – rašyčiau, versčiau, skaityčiau. Su sąlyga, kad knygos tuomet egzistuotų.
Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Visų pirma norėčiau išmokti keleto kalbų, kurias vis ruošiuosi išmokti – ukrainiečių, latvių, ispanų. Bet kažin (nors reikia tikėti ir susiimti). Visada norėjau išmokti kokio nors Rytų kovų meno, bet taip ir neišmokau. Gal dar ne vėlu?
Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Laikykis, bus geriau ir išdrįsk pasipriešint. (ką daugiau galima pasakyti dvylikamečiam sau atsidūrusiam sovietinės mokyklos patyčių rate).
Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Mokyklose gal net per daug disciplinų? O trūksta tik vienos – padedančios vaikui, paaugliui, jaunam žmogui susivokti savyje ir pažinti kitus (kaip bepavadinsi – psichologija, savitarpio pažinimu, meditacija – nesvarbu). Ir šios disciplinos reiktų nuo pat mokymosi pradžios. Nes mokykloje labiau nei bet kur kitur jautiesi socialinis gyvūnas.
Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Akademinis – mokėti išklausyti kito nuomonę, smalsumas, nebuvimas dogmatišku, išradingumas. Turbūt tas pats galioja ir socialiniam aspektui – daug žinantis (o dažniausiai manantis, kad daug žino ir nuolat aiškinantis kitiems) arogantiškas snobas (o tokių nemažai) – tikrai ne žmogaus evoliucijos viršūnė.
Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Įtariu, tiesiog skaitytume eilėraščius. Gerą poeziją. Nes žmonės siaubingai mažai jos skaito. Ir klausosi. Tai net nebūtų paskaita – kiekvienas sau ramiai skaitytų gerus eilėraščius, dalintųsi jei nori, skaitytų vienas kitam.
Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Tikiuosi, niekada niekam neteks to patirti – pasirinkimo iš vienos knygos. Brrr. Yra knygų prie kurių nuolat grįžti visą gyvenimą – Švento Rašto, klasikos, sau pačiam reikšmingų knygų. Visą gyvenimą skaityti vieną knygą – tai man būtų pati rūsčiausia antiutopija.
Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Parašai 2-3 gerus eilėraščius. Likusią dieną tingiai drybsai, skaitydamas labai gerą knygą, kurią seniai norėjai perskaityti. Ir niekas tau netrukdo. Labai hedonistiška diena. Gerai, kad tokių pasitaiko labai retai, nes greit nusibostų.
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą